 |
R.Kalantos susideginimo nerodė per televiziją, apie tai nieko nepranešė radijas, nerašė laikraščiai (buvo tik nieko bendro su tiesa neturėjęs partijos CK ir KGB suderintas paskvilis „Tiesoje“, ir tai jau gerokai po Kauno įvykių), bet kokią galingą įtaką R.Kalantos veiksmas padarė visiems visuomenės nariams!
Tūkstančiams žmonių R.Kalanta savo gyvybės kaina priminė, kad Lietuvos dvasia dar gyva, kad dar anksti Lietuvą laidoti.
Reagavo visi. Labiau prisitaikę prie režimo išsigandę patylomis dejavo, kad dabar jau Kremlius visai užspaus lietuvybę. Okupantams ir jų tarnams, priešingai, tai sukėlė panišką baimę, kad jų pavergta tauta dar turi jėgų nusimesti pančius. Tokią panišką, kad net ilgi berniukų plaukai mokyklose buvo paskelbti už įstatymo ribų.
Patys to nenorėdami okupantai pavertė ilgus plaukus asmens laisvės simboliu. Ilgi plaukai (kaip ir rokas) vidurinėse mokyklose ilgam tapo kone vieninteliu atviru kovos už laisvę lauku.
Tikrai per drąsu būtų teigti, kad visi anų laikų devintokai–vienuoliktokai, dabartiniai 50–56 metų nuplikę ir pražilę vyrai, anuomet dorai suprato, kokią tai turi prasmę, bet visi daugmaž jautė: kiekvienas papildomas nuo budrių, kirpyklų tarnais paverstų mūsų mokytojų nuslėptas plaukų centimetras yra tavo asmeninė pergalė.
Prieš ką? Kaip kam. Kas tokiame amžiuje apskritai rimtai apmąsto būtį? Be abejo, buvo ir tokių, kurie aiškiai suvokė – tai prieš sovietų režimą. Bet daugumai to metų jaunuolių ilgi plaukai buvo tiesiog smagi asmeninė pergalė. Susidūrus su kažkuo slogiu ir gličiu – nepriimtinu. Ar ne tai ir yra svarbiausias asmens laisvės ingredientas?
Įsijautus lyg ir norėtųsi sušukti: kas šiandien besupras tą vaikišką kovą už kiekvieną papildomą plaukų centimetrą? Bet neskubėkim. Ne viskas, kas vaikiška, yra vėjavaikiška, netikę ir ne taip, kaip reikia. Įkyrus mūsų, suaugusiųjų, žinojimas, kaip turi būti, labai dažnai niekur neveda.
Na, kad ir absoliutus valdžios žinojimas, kad mums reikia naujos atominės elektrinės. Taip jau sutapo, kad lygiai prieš ketverius metus, taip pat gegužę, ir lygiai taip pat artėjant Seimo rinkimams, baigėsi (tuomet atrodė, kad baigėsi) vienas įnirtingiausių, dvejus metus ir tris mėnesius trukusios kovos maratonų, kad naujos atominės elektrinės idėja pradėtų tapti kūnu. Buvo įsteigta bendrovė LEO LT, kuri turėjo statyti naują atominę.
R.Kalantos susideginimo nerodė per televiziją, apie tai nieko nepranešė radijas, nerašė laikraščiai, bet kokią galingą įtaką tai padarė visiems visuomenės nariams!
2008-ųjų gegužės pabaigoje buvo tikima, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos energetikos bendrovės įsteigs bendrą įmonę, kuriai ir bus patikėtas ambicingas atominis projektas.
Praėjo ketveri metai. Vėl artėja Seimo rinkimai. Vėl nueinanti Vyriausybė atiduoda Seimui šūsnį energetinių projektų. Tarp jų – ir koncesijos sutartį su strateginiu investuotoju bei projekto bendrove „Hitachi“. Vis dėl tos pačios naujos atominės statybos.
LEO LT – seniai kapuos, lenkai jau planuoja statyti savo atomines, estai rimtai abejoja mūsų atominio projekto atsipirkimu. Prakišome ketverius metus, rusai per tą laiką pradėjo nuo nulio ir šalia Lietuvos stato dvi naujas atomines elektrines. Bet vis tiek mes tikime, kad nauja atominė bus? Ar vis dar tikėsime ir 2016-ųjų gegužę – prieš dar kitus Seimo rinkimus?
Atominė Lietuvoje – lyg tas ežiukas rūke. Nepriklausomai nuo to, ar esi „už“, ar „prieš“, pagauna sportinis azartas – nejau iš tiesų atominė jėgainė bus?
Kad ir kaip būtų, viena Vyriausybė savo atominio projekto neįvykdė, nes prakišo rinkimus. Todėl bent jau kol kas nedaug rastum argumentų atsikirsti skeptikui, besišaipančiam, jog ir šitas atominis projektas tėra gerai iškasti konservatorių apkasai – buvimui opozicijoje 2012–2016 metais.
Kad ir kas ateitų į valdžią rudenį, visus ketverius metus konservatoriai kasdien daužys tuos, kurie neveda Lietuvos jų nubrėžtu energetinės nepriklausomybės keliu. Ir klos pamatus sugrįžti į valdžią. Žinoma, linksmiausia būtų, jei patys konservatoriai po Seimo rinkimų liktų valdžioje – kam atitektų jų taip puikiai įrengti opoziciniai apkasai?
Gal todėl socialdemokratai, kurie nors ir kritikuoja koncesijos sutartį, net nebando jos skaityti. Skaitydamas dar imsi ir ką nors rasi tokio, į ką pats po Seimo rinkimų alkūnes nusibrozdinti gali.
Pavyzdžiui, koncesijos sutarties punktas 13.13. Informacijos laisvė: „Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (leistinas atskleidimas) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės.“
Išvertus iš biurokratinės kalbos, tai tarsi turėtų reikšti, kad koncesijos sutartis bus viršesnė už Lietuvos įstatymus. Bent jau tuos, kurie garantuoja spaudos ir žodžio laisves. Kai kam gali dilgtelėti primirštas vardas: „Williams“. Bet šis vertimas – neoficialus, taigi neskubėkime piktintis. Geriau tikėkime.
Regis, frazė iš garsiosios G.Orwello esė apie politiką ir anglų kalbą neprarado aktualumo ir XXI amžiuje: „Mūsų laikais politinis kalbėjimas ir rašymas daugiausia gina tai, ko neįmanoma apginti.“
