Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Valatka: „Maxima” nekalta – aplinka kalta?

Šaltinis: 15min
0
A A

Rimvydas Valatka „Maximos” prekybos centro stogo griūtis Rygoje nusinešė 54 gyvybes. „Maxima Latvija” valdybos pirmininko G.Jasinsko atsakymai ir neatsakymai į latvių žurnalistų klausimus nusinešė tai, kas po katastrofos Zolitūdės rajone dar buvo likę iš „Maximų” sėkmės Latvijoje. Ir ne tik ten.

Po tokios tragedijos tik visiškas puišis gali aiškinti, jog yra nekaltas. Tik visiškas puišis gali su aplombu pareikšti, jog jis į klausimą apie tai, kokia įstaiga išdavė leidimą parduotuvei dirbti tuo metu, kai ant jos stogo vyko statybos darbai, ir kitus nepatikusius klausimus atsakys raštu. Gerai, kad dar nepridėjo – per dešimt dienų.

G.Jasinskas už tai buvo atleistas. „Maxima” tai padarė aiškiai per vėlai. Apskritai, iš pradžių lyg ir sureagavusi tinkamai, po to didžiausia Lietuvos korporacija darė klaidą po klaidos. Su nemenku užsispyrimu kalė įvartį po įvarčio į savo vartus.

Negi, skelbdami, jog sugriuvusį pastatą „Maxima” tik nuomojasi, verslininkai tikėjosi, jog nė vienas latvių žurnalistas nepasidomės, ar tai atitinka tiesą? Galima niekinti žurnalistus, bet laikyti visus žurnalistus kvailiais – kažkas tokio, kas pranoksta patį kvailumą. 

Net po to, kai G.Jasinskas jau buvo atleistas ir galima buvo panaudoti šį faktą gelbstint reputacijos likučius, staiga vėl išgirdome „Vilniaus prekybos“ valdybos pirmininkės J.Bivainytės aiškinimus, kad „Maxima” nekalta, kad ji viską padarė gerai ir netgi per daug.

Kažkur tai jau girdėta? Prisimenate? R.Paksas nekaltas – aplinka kalta. „Maximų“ verslui tinka R.Pakso kelias? Taip elgtis būtų savižudiška net tuo atveju, jei būtų įgriuvęs tik stogas, o žmonės likę sveiki. Tokiai korporacijai taip elgtis tiesiog ne lygis. 

Nuo nelaimių neapdraustas nė vienas verslininkas, nė viena bendrovė. Kuo didesnė bendrovė – tuo didesnė tikimybė, kad vieną dieną varpai skambins. Todėl į jokius rėmus netelpa faktas, jog niekas didžiausioje šalies korporacijoje – nei jos aukščiausi vadybininkai, nei akcininkai, kuriems tikrai netrūksta proto, taip ir neišsiaiškino, ką tokiais atvejais reiškia teiginys „prisiimti atsakomybę”.

Ar didžiausia „Maximos” savininkų bėda buvo viešieji ryšiai?

Be abejonės, „Maximos” viešieji ryšiai buvo tragiški. Net aukščiausi direktoriai nežinojo, kaip elgtis. Nebuvo tiesioginės komunikacijos nei su nukentėjusiųjų artimaisiais, nei su Latvijos visuomene.

Plika akimi buvo matyti, jog tiems, kurie bandė komunikuoti, svarbiausia buvo ko nors nepasakyti apie tai, kas galbūt nepatiktų savininkams. Spaudos atstovai išvis nežinojo, ką sakyti. Jų ryšys su savininkais atrodė kaip kare – nutraukus telefono kabelį ir užmušus telefonistą. Bendrovėje neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų prisiėmęs atsakomybę kalbėti su visais, visada ir tik tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų.

„Maximos” direktoriai viską darė priešingai, nei rekomenduojama. Nuolat vėlavo žiniasklaidai teikti paaiškinimus, o, nusprendę bendrauti su žurnalistais, pyko ant jų už klausimus, nors nebūna kvailų klausimų, tik kvaili atsakymai; net melavo. Nesuprato, jog laikas nuo pirmo pranešimo apie žmonių žūtį eina ne „Maximos” naudai. Pagrindinė taisyklė tokiais atvejais: niekada nekaltink kitų. Žodžiu, didžiausiu priešu „Maximai” tapo ji pati.

Keista, kad tokia sėkminga bendrovė iki šiol, atrodo, nebandė išmokyti tokių paprastų dalykų net savo direktorių. Viskas atrodė taip pat, kaip prieš penkerius metus LEO LT atveju. Tačiau viena yra prarasti galimybę statyti atominę elektrinę, ir visai kas kita – 54 karstai.

Kaip sako viešųjų ryšių guru P.Holmesas, neužtenka pasiekti, kad apie tave gerai parašytų „New York Times” pirmajame puslapyje, būtina klausti savęs, ką, perskaičiusi apie tai, pasakytų tavo motina.

Todėl totaliai nevykę viešieji ryšiai – ne baisiausias dalykas, nutikęs „Maximai”. Kur kas baisesnis – jos direktoriams ir savininkams pritrūko empatijos. To, kas nieko nekainuoja, bet gali parodyti, kad ir verslininkai yra žmonės.

Jei kitą rytą po tragedijos prie sugriuvusio prekybos centro, po to ir Latvijos televizijose būtų pasirodęs didžiausias „Maxima” akcininkas N.Numavičius, o žmonės būtų išgirdę jo atsiprašymo žodžius, ne viskas, bet daug kas galėjo klostyti sėkmingiau jo bendrovei. Jis nepasirodė. Tai didelė klaida. 

Totaliai nevykę viešieji ryšiai – ne baisiausias dalykas, nutikęs „Maximai”. Kur kas baisesnis – jos direktoriams ir savininkams pritrūko empatijos. To, kas nieko nekainuoja, bet gali parodyti, kad ir verslininkai yra žmonės.

Akla gynyba, juntama arogancija kaltinant kitus dėl tragedijos, bandymai viską suvesti tik į juridinę atsakomybę sudegino galimus tiltus į žuvusiųjų artimųjų, sužeistųjų ir sukrėstos Latvijos tautos širdis.

Kas tokiu atveju yra kaltės prisiėmimas „Maximų” savininkams savo atsistatydinimu parodė Latvijos premjeras V.Dombrovskis.

Ne paslaptis, kad „Maximų” savininkų daug kas nemėgo ir iki tragedijos Rygoje. Tuo naudojosi net aukščiausi politikai – piliečių pykčiui nukreipti nuo savęs, reitingams pasididinti. Verslo sėkmė Lietuvoje tebėra labiau prakeiksmas, nei sektinu laikytinas pavyzdys. Po tragedijos kalbėti apie verslo sėkmę, apie tai, kad šalis be sėkmingų verslininkų yra nieko verta, visam Lietuvos verslui bus tik sunkiau.   

Gąsdinančių dalykų yra ir daugiau. Net kai kurie garsūs mūsų politologai nesuprato V.Dombrovskio žingsnio prasmės. Vadinasi, Lietuvoje išvis sunkiai suvokiama, kas yra tas krikščioniškas “mea culpa, mea maxima culpa”. Ar tai tik „Maximų” savininkų problema? Iš kur kyla tas nesuvokimas?

Neprisiimti jokios atsakomybės – visos mūsų visuomenės bruožas.

Ne tik R.Paksui aplinka kalta. Visos vyriausybės ir premjerai net ketvirtaisiais buvimo valdžioje metais sako, kad ekonominės bėdos kyla tik iš prieš tai valdžiusios Vyriausybės veiksmų. O kaip su juodąja buhalterija įkliuvusią ir iš teismų neišbrendančią Darbo partiją teisina jos šalininkai? Neraudonuodami aiškina, kad ir kitos partijos darė tą patį, tik ši, vargšė, įkliuvo. 

Vienas latvių žurnalistas bandė padėti G.Jasinskui suprasti elementarią krikščionišką tiesą: „Aš esu atsakingas už tai, kad mano draugai buvo toje parduotuvėje. Ir aš jaučiu savo atsakomybę už tai, o jūs?” „Juridinę?” – patikslino G.Jasinskas”.

Viešpatie aukštielninkas. Kita vertus, argi taip pat neperklausinėja mūsų žurnalistų dauguma įkliuvusių Lietuvos herojų – pradedant politikais, tiek kairiaisiais, tiek dešiniaisiais, ir valdininkais, ir baigiant kitomis blizgančių žurnalų žvaigždutėmis?

Prisiminkim prisikėlėlį V.Babilių ir jį po avarijos išsukusius Santariškių klinikų profesorius. Kuo tada mūsų medicinos šviesuoliai geresni už G.Jasinską? O ką kalbėti apie holokaustą, kuris didžiajai mūsų tautos daliai, vadinančiai save katalikiška, ir dabar, praėjus po laisvės atgavimo ketvirčiui amžiaus, – vis dar tik vokiečių darbas, ir tai geriausiu atveju.

Mums visada dėl visko kalti kiti: vokiečiai, lenkai, žydai, gėjai, skandinavų bankai, G.Sorosas, komunistai, liberalizmas, Seimas (tarsi jis būtų marsiečių išrinktas), ir beveik niekada – mes patys. Kas iš politikų, kaip V.Dombrovskis, paskutinį kartą Vilniuje sakė, kad jis prisiima už ką nors kaltę?

„Maximų” savininkai po tragedijos Rygoje nepakilo aukščiau mūsų vidurkio. Tik tiek. Latvių kuriami anekdotai apie G.Jasinską – šiek tiek ir apie mus visus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min