Lietuva vėl turi šventę. Jei ne rinktinė, apie ką būtume kalbėję šią savaitę, dėl ko ginčijęsi?
Tas pats per tą patį. Apie tai, kaip V.Uspaskichas po teismą išdūrusios rokiruotės su prie Darbo partijos priklijuotu leiboristų vardu ciniškai krapšto nebereikalingo falsifikato banderolę nuo partinio butelio.
Apie apsamanojusius kūdros politinių varliagyvių reitingus. Apie tai, kaip bolševikinių drignių apsiėdusi Garliavos blondinė a la V.Leninas prie Razlivo ežero rašo laišką Lietuvai, kas kaltas ir ką daryti. Kaip premjeras apkaltina sąmokslu prieš jį jau ir katalonų žurnalistus. Kaip Seimo liberalas V.Gailius rėžia prezidentės apkaltos lygio kaltinimą D.Grybauskaitei, bet buvusį FNTT generolą gynę konservatoriai ir liberalai apsimeta, kad nieko negirdėjo. Dvigubi standartai.
Visa tai nutolo. Liko net ne antrame, o trečiame ar net dar tolimesniame plane. Pirmame – Lietuvos rinktinė. Tiksliau, Lietuva. Kaip ir turėtų būti.
Lietuva ilgam turėtų įsiminti minutės pertraukėlę prieš pat žudančio ketvirtfinalio mačo su Italija pabaigą. M.Kalnietis palinksta prie gydytojo pakišto buteliuko. Kas tai? Amoniakas. Jėgų nebėra, akyse temsta. Vienintelis būdas trumpam apgauti nualintą kūną – amoniako dvelksmas.
Nacionalinis standartas – griūk, mirk, bet nepasitrauk nepadaręs darbo.
Nė vienos rungtynės Lietuvai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Visas 11 rungtynių reikėjo arti nuo pirmojo teisėjo švilpuko iki paskutinio. Ir jie arė. Per kraują ir su pralietu savo krauju. Tiesiogine to žodžio prasme.
Ši rinktinė neturėjo tiek daug ryškių žvaigždžių, kaip 2003-iųjų auksinė. Tačiau kokia buvo J.Kazlausko suburtos rinktinės darbo etika! Ir nebijokime šito žodžio – jis geriausiai nusako šios rinktinės esmę.
Kiek kartų matėme ne tik jaunąjį J.Valančiūną, bet ir veteraną R.Javtoką, skrendantį į užribį per suolus ir bandantį ištraukti beviltišką kamuolį. Įsikandusį varžovų lyderiui į gerklę R.Seibutį ar M.Pocių. Arba J.Mačiulį – iškrapštantį vieną po kito kamuolius varžovui taip, lyg turėtų nematomą trečią ranką.
O D.Motiejūno kūno kalba, kai jį pagaliau treneris išleidžia į aikštę: sutraiškysim į gabalus tuos kolorado vabalus. Ši rinktinė iš naujo atrado Brolius. Lenkus, tarp kitko. 34 metų krepšinio nemirtinguosius maklaudus, pasiryžusius mirti už tėvynę Lietuvą.
L.Kleizos dėjimas iš viršaus nugara į krepšį, prieš tai apėjus kroatų jaunąjį talentą D.Šaričių, pasako daugiau nei viską: mums daug kas nesisekė, buvo akimirka, kai mus galėjo anksti pasiųsti namo, bet mes esame čia ir dabar valdome mes!
Štai kodėl ši rinktinė pati – ryškiausia kašės žvaigždė. Ir ne tik kašės. Jie dirbo sunkiai ir daug. Ir neklausdami, kiek už tai sumokės – kaip įprasta tapo. Kad taip visa Lietuva. Kaip jie – nuo jauno iki seno. Daug gražesnė, ir svarbiausia, – konkurencingesnė būtų Lietuva.
Juos kalė prie kryžiaus už rungtynes grupėje, kai žaidimas buvo lyg dalgiu per žvyrą. Bet ar galėjo būti kitaip, jei nori lipti ant pjedestalo?
Europos čempionatas dabar – beprotiškai ilgas. Laimėti visas rungtynes, kaip 2003-aisiais padarė Lietuva, kai finaliniame etape žaidė 8 komandomis mažiau, praktiškai neįmanoma. Visos komandos Slovėnijoje patyrė bent po tris pralaimėjimus, įskaitant čempionę Prancūziją.
Jei tikslas – ką nors laimėti, treneris komandos formos viršūnę privalo pasiekti ties ketvirtfinaliu. O iki tol – taip, kasdienė rizika. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
„Aš nieko nebeskolingas Lietuvai“, – po pusfinalio pavargusiu balsu ištarė J.Kazlauskas. Nekyla net menkiausia mintis suabejoti. Dievas mato – J.Kazlauskas tikrai nieko neskolingas – nei Lietuvos žemei, nei jos žmonėms.
Kiek iš mūsų galėtų pasakyti taip pat? Ar gali taip po kraupaus išprievartautos mergaitės sudeginimo Panevėžio rajone pasakyti Bendrojo pagalbos centro kūrėjai ir vadovai? Kiek politikų, žiūrėdami rinkėjams į akis, galėtų taip pasakyti? Ir kiek rinkėjų, balsavusių už šustauskus, uspaskichus, tapšnotojus, šoumenus ir čia pat juos lengvai prakeikusius, galėtų nenusukdami akių į šalį pasakyti, kad jie nieko neskolingi savo valstybei?
Idealistinis vaizdas? Krepšinis yra tik žaidimas, todėl nėra ko čia lyginti?
Taip, be abejo. Tikėtis, kad kiekvienas iš mūsų dabar jau neinkš skųsdamasis sunkiu gyvenimu, nekaltins Seimo vagių, kad tai tik dėl jų jis toks vargšas, kad kiekvienas darbo ar mokslo vietoje ims arti taip, kad į dienos pabaigą prireiks amoniako, kaip M.Kalniečiui, būtų daugiau nei naivu.
Bet ir ranka numoti į šios rinktinės darbo etiką bei jos rezultatą neišeis jau. Krepšininkai taip aukštai pakėlė lietuviškos darbo etikos kartelę, kad savąją kurį laiką nori nenori teks matuoti pagal jos lygį. J.Kazlausko rinktinė parodė, kad ir lietuviai moka, gali. Ačiū šiems Lietuvos ąžuolams už nedažnai besutinkamo įtaigaus pavyzdžio jėgą.
