Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 11d. 21:00

Rimvydas Valatka: Žudynės Paryžiuje, didelės nelaimės nuojauta

Prancūzija, o kartu su ja ir visa Europos civilizacija išgyveno klaikią savaitę. Iššaudyta satyrinio dienraščio redakcija, teroristų gaudynės nusinešė dar kelias gyvybes. Dingęs saugumo jausmas šiaušia nuomonių spyglius. Vieni beatodairiškai kaltina musulmonus, islamą ir imigracinę Vakarų politiką (jų skaičius auga akyse). Antri tyliai stovi su užrašu „Je suis Charlie“ ar deklaruoja tai socialiniuose tinkluose (tikėtina, vis dar dauguma). Treti „Charlie“ žurnalistus kaltina nedorybėmis, kurios ir išprovokavusios islamistus smurtui, sako, kad jie nėra Charlie (jų irgi daug).

Bet koks bandymas aiškintis tai, kas įvyko ir kuo tai gresia, stovint šalia 17 karstų prilygsta mėginimui oriai pasivaikščioti po minų lauką. Vaizduoti gali ką nori, bet nervai įtempti taip, kad keista yra tik tai, kad jie dar netrūko. Dažnas žodis ar sąvoka sprogsta irgi kaip mina – vos prisilietus.

Kokie yra faktai?

Prancūzijoje gyvena 5 mln. musulmonų. Dauguma jų – tokie pat abejingi islamui, kaip etniniai prancūzai – krikščionybei. Nieko nereiškia ir faktas, kad „Charlie Hebdo“ redakciją iššaudę trys niekšai buvo musulmonai.

Dėl A.Breiviko surengtų žudynių juk nekaltiname evangelikų liuteronų. Dėl D.Kedžio žudynių, kurias laimino ir įkurtai žudiko partijai vadovavo kunigas, nekaltiname nei pasaulinės, nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Nors ir vienos, ir kitos žudynės buvo ne mažiau kraupios, nei „Charlie Hebdo“.

Žudynės „Charlie Hebdo“ tikrai ne dievobaimingas išpuolis, kaip mano net rimti krikščionys. Tai buvo „al-Qaeda“ siekis išprovokuoti Europos visuomenę akcijoms prieš musulmonus, kurie iki šiol pernelyg nesiveržė į teroristų „šventuosius karus“. Tačiau kad ir ką sakytume, konfliktas tarp Europos ir Amerikos civilizacijos (sąlygiškai) iš vienos pusės, ir islamo civilizacijos (labai labai sąlygiškai) iš kitos, yra faktas.

Šis konfliktas nėra nei institucinis (karai Irake ir Afganistane – išimtis), nei juolab religinis, nors taip įvardyti dėl trokštamo aiškumo ir paprastumo daug kam knieti. Iš esmės tai – vertybinis konfliktas tarp individualios laisvės ir kolektyvizmo marazmo atmainos šalininkų, dėl trokštamo paprastumo ir aiškumo užsimetusių islamo mantijas. Kadangi konfliktas vertybinis, jis vyksta visur, visaip, kartais netgi visų su visais (karai ir priešprieša tarp Irano ir Irako praeityje, konfliktas tarp Saudo Arabijos ir Irano, dabartiniai karai Sirijoje ir Irake etc.), todėl vargu ar jis gali pasibaigti lygiosiomis arba bent taip, kaip baigėsi vertybinis šaltasis karas tarp Vakarų ir komunizmo.

Istorija kužda, kad tokius karus dažniausiai laimi didesni barbarai, ir tai yra baisiausia šių dienų nuojauta.

Kokie faktai liudija konfliktą?

Irake prieš dešimtmetį buvo apie 2 mln. arabų krikščionių. Dabar galima teigti, kad ši bendruomenė yra nušluota nuo žemės paviršiaus su visomis bažnyčiomis ir dutūkstantmete kultūra bei istorija. Tai faktas.

Irake prieš dešimtmetį buvo apie 2 mln. arabų krikščionių. Dabar galima teigti, kad ši bendruomenė yra nušluota nuo žemės paviršiaus su visomis bažnyčiomis ir dutūkstantmete kultūra bei istorija. Tai faktas.

Pilietinis karas Sirijoje neša nelaimes visiems sirams, bet daugiausia aukų yra tarp krikščionių, kurie sudarė dešimtadalį šalies gyventojų. Krikščionys arabai čia yra žudomi, jų moterys prievartaujamos būtent dėl to, kad jie – krikščionys. Islamo valstybės teritorijoje taip yra elgiamasi ne tik su krikščionimis ir kitomis mažumomis, bet ir su musulmonais kurdais.

Egipte nėra karo, bet 10 mln. vietos krikščionių koptų čia gyvena nuolatinio ir stipraus presingo sąlygomis.

Šių faktų Europos krikščionims (jų mažėja), yra daugiau nei gana grėsmei nujausti ir su baime žvelgti į kaimynystėje gyvenančius musulmonus. Šių faktų daugiau nei gana ir atremti argumentą, kad „Charlie Hebdo“ piešinėliai provokavo ir išprovokavo. Nei Irako, nei Sirijos krikščionys nieko panašaus į „Charlie Hebdo“ net mintyse neturėjo, o kur jie dabar? Tie, kas trokšta žudyti, tie, kurie teroro būdu siekia valdžios, pretekstą žudynėms visada ras. Šįkart rado tokį, kuris įkala pleištą ir europiečių bendruomenių viduje, ir tarp europiečių bei musulmonų.

Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Rašytoją S.Rushdie Irano ajatolos nuteisė myriop už romaną „Šėtono eilės“. Ar dori krikščionys privalo pasmerkti ir šį kūrinį?

Rugsėjo 11-osios atakos Niujorke, Londono metro ir Ispanijos traukinio sprogdinimai – dar keli žiaurūs faktai, kurie, nori to kas ar ne, nuteisina „Charlie Hebdo“, kad ir ką jie būtų nupiešę.

Teroristų islamistų, kaip ir komunistų ar fašistų, tikslas – pasaulinis viešpatavimas, kurį pasiekti  trukdė ir palyginti sekuliari Prancūzijos musulmonų bendruomenė. Teroristų tikslas ir buvo ne dievobaimingai atkeršyti už karikatūras, o suskaldyti Prancūzijos visuomenę, kad ši, ir taip abejojanti imigracijos politika, imtų dar labiau neapkęsti musulmonų. Tada teroristų socialinė terpė išsiplėstų.

M. le Pen Nacionalinio fronto ir panašių kitų ES šalių partijų sėkmė rinkimuose į Europarlamentą, kuriame jos gavo daugiau nei šeštadalį vietų, taip pat faktas.

Tikėkimės, kad dauguma prancūzų ir po „Charlie Hebdo“ iššaudymo liks ištikimi žmogaus teisėms, nors, nebūdami naivūs, turėtume pripažinti, kad ši viltis šiandien jau mažesnė nei prieš savaitę. Net jei prancūzai liktų ištikimi europinėms vertybėms, klausimas, ar dar kas nors iš esmės priklauso nuo nuosaikios daugumos?

Tikėkimės, kad dauguma prancūzų ir po „Charlie Hebdo“ iššaudymo liks ištikimi žmogaus teisėms, nors, nebūdami naivūs, turėtume pripažinti, kad ši viltis šiandien jau mažesnė nei prieš savaitę.

Tiesą sakant, istorinių lūžių metais viską dažniausiai lemia agresyvi mažuma. Tie, kurie garsiausiai rėkia ir kurie neturi jokių skrupulų šalinant iš kelio kliūtis.

Musulmonas policininkas žuvo gindamas „Charlie Hebdo“ redakciją? Tūkstančiai musulmonų kartu su kitais prancūzais stovėjo demonstracijose su užrašu „Je suis Charlie“?

Taip argumentuodami nevalingai bandome įtikinti save, kad viskas gerai, kad islamistai nepraeis. Tačiau jau vien tai, kaip tai sakydami svaigstame dėl padoraus padorių musulmonų elgesio, rodo, kad kažkur giliai kirba abejonė.

Nors iš 5 mln. Prancūzijos musulmonų tik saujelė pritaria „al Qaeda“ bepročiams, derėtų paklausti, o kaip ilgai tai truks? Kaip bus tada, kai musulmonų skaičius Prancūzijoje pasieks 10-12 mln. ir situacija taps panaši į tą, kurią M.Houellebecq'as aprašė ką tik išleistame romane „Submission“. 2022 metais prezidento rinkimus laimėjus Musulmonų partijos lyderiui, moterys atsisako vakarietiškų drabužių, universitetai tampa islamiški, o profesoriai ne musulmonai priversti arba pasitraukti, arba atsiversti į islamą. Kažkur tai Europoje jau matyta.

Paranoja? M.Houellebecq'as pila vandenį ant M. le Pen malūno, kaip rašo Paryžiaus kairieji? Iš M.Houellebecq'o galima šaipytis, galima jį sukritikuoti kaip prastą rašytoją. Bet ar turime teisę visiškai atmesti jo matymą?

Vokietijoje 1933 metais antifašistų buvo dukart daugiau nei fašistų ir jų rėmėjų. Rusijoje 1917 metais bolševikų apskritai buvo tik saujelė, o antikomunistų – dešimtys milijonų. Kur dingo antifašistai ir antikomunistai, kai fašistai ir komunistai užgrobė valdžią? Daugybė buvo išžudyta, uždaryta į kacetus, kiti tapo fašistais ir komunistais, treti darė tai, kas paliepta fašistų ir komunistų.

Ką daryti, kad tai nepasikartotų? Nebeįsileisti daugiau imigrantų, kaip siūlo M. le Pen ir į ją panašūs? Bet tai nieko nekeičia. Musulmonai ES yra įvykęs faktas. Kad ir ką sakytų kraštutiniai nacionalistai, jų niekur iš šalies nebeišsiųsi. Dėl didesnio gimstamumo jų santykinis skaičius kasmet didės, ateis laikas, kai 8 proc. virs 18, o milijonai bus kuom nors nepatenkinti, tarkim, didesniu skurdu, nei kitų prancūzų, britų, vokiečių.  

Radikalizuoti šią terpę – „al Qaeda”  ir ISIL tikslas. Gal teroristams nepavyks to padaryti?

Kalbant iš šiandienos pozicijų, lengva nusiristi į paranoją. Bet viena yra kalbėti apie padėtį 2015 metais, ir visai kas kita – kaip bus po 15–20 metų? Kaip žydų padėtis Europoje atrodė 1914 metais, o kaip – 1934 metais?

Kalbant iš šiandienos pozicijų, lengva nusiristi į paranoją. Bet viena yra kalbėti apie padėtį 2015 metais, ir visai kas kita – kaip bus po 15–20 metų? Kaip žydų padėtis Europoje atrodė 1914 metais, o kaip – 1934 metais?

Tegu ne tokia drastiška, kaip aprašo M.Houellebecq'as, bet musulmonų ar, priešingai, dešiniųjų radikalų atėjimo į valdžią galimybė toje pat Prancūzijoje nėra vien tik romanisto fantazijos vaisius.

M. le Pen partija stiprėja ne šiaip sau, o būtent dėl to, kad vis daugiau etninių prancūzų priešiškai vertina imigrantus, pirmiausia musulmonus. Po praėjusios savaitės visuomenė gali radikalizuotis dar labiau. Vadinasi, ir spaudimas musulmonams bus didesnis.

O jei taip, tai ir musulmonų visuomenė, jausdama didėjantį nesaugumą, radikalizuosis, nepaisant to, kad daugumos jų nežavi nei „al Qaeda“, nei apskritai islamo idėjos. Panašiai kaip Lietuvos lenkai, kuriems lietuvių dauguma užsispyrusiai neleidžia taisyklingai rašyti savo vardų ir pavardžių, susitelkė apie su rusiška Georgijaus juostele vaikštantį V.Tomaševskį, nors labai daug Lietuvos lenkų jo ir nemėgsta. A la guerre comme a la guerre. Kare kaip kare.

Savo ruožtu, dar labiau viską painios politkorektiškumo skatinama baimė įžeisti musulmonus, nes tai žeis vietinius.

Bet gal musulmonai, išrinkti į valdžią, laikysis demokratijos? Gal. Nors religinė partija Vakarų Europoje – jau savaime nonsensas. Ir kas, jei ne? Kokia bus jų politika? Ekonomikoje – kairesni už žaliuosius, homoseksualų ir religijos klausimais – dešinesni už Lietuvos konservatorius. Bendras vardiklis – politinė šizofrenija.

Bjaurus scenarijus? Taip, bet nuojauta sako, kad jis nėra toks jau nerealus. Tautos ir Europoje gyvena ne intelektualų ir parlamentinių partijų lyderių išmąstymais, o nuojautomis. O prancūzų ir antiislamistinius mitingus rengiančių vokiečių nuojautos dabar – ne šviesiomis spalvomis tapytos. Todėl tik visiškas politinis kvailys ir naivuolis gali leisti sau nesvarstyti tokio scenarijaus vien todėl, kad norėdami jį dar galime pavadinti paranojišku.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min