Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 28d. 08:05

Ruslanas Iržikevičius: Gal mes, pasaulio žmonės, ko nors nesuprantame?

Ruslanas Iržikevičius Tektoniniai lūžiai jau griauna nusistovėjusią pasaulio tvarką, pasaulio galios svoris milžinišku greičiu persikelia į kitą planetos pusę. Kad tai vyksta, yra nenuginčijama, ir tiktai laiko klausimas, kada saulė iš Rytų savo spinduliais apglėbs visą pasaulį ir gerai jį pakepins. Tokie ir panašūs teiginiai mirgavo antraštėse ir skambėjo politikų ir mokslininkų diskusijose dar prieš COVID-19 pandemiją, o dabar ši diskusija įgauna didesnį pagreitį. Kaip tai vyksta ir ar tikrai Vakarai yra pasmerkti supleškėti šiuose Rytų saulės spinduliuose?

Keistas tas dvidešimt pirmas amžius. Statistiniai duomenys byloja, kad pasaulis (visas pasaulis) dar niekada taip gerai negyveno: daugiau žmonių miršta nuo su antsvoriu susijusių ligų nei žūsta per karus ar nuo bado. Bet nepatenkintųjų šia pasaulio tvarka choras vis stiprėja ir iš tos pasaulio dalies, kuri jau seniai nejautė bado, ir iš tos, kuri jau nebejaučia bado.

Trečiojo pasaulio šalys sparčiai tampa antrojo pasaulio dalimi ir, kaip niekada istorijoje, vis greičiau vejasi išsivysčiusias šalis. Bet ir vėl – nepatenkintųjų vis daugiau. Galima suprasti, kodėl yra nepatenkintųjų Vakaruose, bet tokių nepatenkintų netrūksta ir sparčiai besivejančiame, likusiajame, pasaulyje. Ir ši pandemija gana keista: netrūksta besiskundžiančių dėl prarastų darbų, bet pilna ir tokių, kuriuos iš proto varo nuobodulys ar dar greičiau didėjantis antsvoris. Gal mes kažko nesuprantame?

Kitas paradoksas yra tas, kad vis daugiau tų, kurie likimui turi būti dėkingi, kad gimė Vakaruose, balsuoja už populistus, kurie flirtuoja su autoritarinių režimų vadovais. O kai kurie iš išrinktųjų netgi norėtų įtvirtinti kai kurias jų valdymo formas. Dar įdomiau: tie populistai ir nori tuos Vakarus sugriauti. Tai labai sunku suprasti tiems likusiems, nelaimingiesiems, kurie gyvena šildomi tų autoritarinių režimų saulių spinduliuose. Dauguma jų norėtų palikti tuos saulėtus „rojus“ ir persikelti gyventi į Vakarus, kuriuose tie patys piliečiai balsuoja už tuos populistus, kurie visa tai nori sugriauti. Gal mes, pasaulio žmonės, kažko nesuprantame?

Paradoksas yra tas, kad vis daugiau tų, kurie likimui turi būti dėkingi, kad gimė Vakaruose, balsuoja už populistus, kurie flirtuoja su autoritarinių režimų vadovais.

Pasauliui, net ir tai galybei Rytuose, sunku suprasti, kaip galingiausia pasaulio šalis savanoriškai atsisako galingiausios pasaulio šalies statuso, dėl kurio buvo padėta tiek gyvybių ir energijos. Be to, juk galima sakyti, kad šiai šaliai tokia tvarka ir padeda išlikti galingiausia ir turtingiausia visame pasaulyje nuo Šaltojo karo pabaigos. Išsirinkę šalies prezidentą, kuris griauna šios tvarkos pamatus, daužo į šipulius pasitikėjimą ta šalimi, piliečiai yra pasiruošę išsirinkti šį prezidentą antrai kadencijai. Nes tie, kurie savo energiją lieja gatvių demonstracijose, reikalaudami sau teisių, vartydami paminklus ir piktindamiesi tokia valdžia, dažniausiai pritrūksta tos energijos nueiti ir pabalsuoti. Gal mes, europiečiai, kažko nesuprantame?

Ką ten kalbėti apie tolimus kontinentus, jei sunkiai suprantamų ir paradoksalių reiškinių netrūksta ir mūsų pašonėje. Dar vis protu nesuvokiama, kaip šalis, demokratijos lopšys, gali sau imti ir, su kelių metų pertrauka, nubalsuoti už „Brexitą“ lygiai du kartus iš eilės? Vienas kartas... gal kažkas ten ne taip atsitiko. Bet tą patį padaryti du kartus? Žinoma, alternatyva buvo labai prasta, bet... Gal mes, kontinentiniai europiečiai, kažko nesuprantame?

Lankantis Italijos Neapolio mieste (dar piečiau Italijoje būti neteko), man, Europos Sąjungos (ES) naujokui, yra nesuvokiama protu, kad šis miestas, kartu su Italija, yra ES nuo pat jos gimimo. Pasižvalgius aplinkui tik ir norisi klausti: kur „nusėdo“ visa ES skirta struktūrinė parama? Kaip gali būti, kad vienos iš ES steigėjų ekonomika, taip ir neatsitiesusi po 2009 pasaulinės krizės, po COVID-19 pandemijos gali nusiristi iki 1995 metų lygio? Kaip gali atsitikti, kad šalyje, kuriai gresia finansinė ir ekonominė katastrofa, norinčių likti ES yra beveik tiek pat, kiek norinčių iš jos išstoti? Gal mes, ES naujokai, kažko nesuprantame?

Tiesa, reikia pripažinti, kad dvidešimt pirmas amžius, mums, išsivadavusiems iš sovietinio jungo, buvo gana sėkmingas. Sumaniai įdarbinę ir sinchronizavę savo troškimą „grįžti į Europą“, savo talentų, darbštumo ir užsispyrimo dėka „grįžtame į Europą“ pavydėtinu greičiu. Nors nėra namų be dūmų, Baltijos šalys tapo visavertėmis Vakarų pasaulio narėmis, daugelyje sričių – netgi pirmūnėmis. Šie nenuginčijami pasiekimai buvo galimi dėl sunkaus ir atkaklaus darbo bei revoliucinių reformų. Bet naujausioje „Freedom house“ studijoje „Nations in transit“, kuri buvo išleista gegužės 6 d., itin kritikuojamos Serbija, Juodkalnija ir Vengrija dėl jose krentančių demokratijos standartų ir šios šalys pirmą kartą klasifikuojamos kaip „hibridiniai režimai.“

„Vengrijos kritimas turbūt staigiausias, kokį yra tekę fiksuoti „Nations in transit“. 2005 m. ši šalis buvo viena demokratijos pirmūnių, bet 2020 metais jau tapo pirmąja valstybe, nukritusia per dvi režimo kategorijas, visiškai palikdama demokratijų grupę“, – rašoma studijoje. Kitos demokratinių reformų pirmūnės – Višegrado šalys – tai pat įjungusios atbulinę pavarą rieda panašia kryptimi. Kodėl taip sunkiai iškovotos demokratija ir laisvės taip lengvai atiduodamos ne įsiveržusiems tironams iš Rytų, o saviems populistams? Mums, lietuviams, vis dar laikantiems iškeltą liberalios demokratijos vėliavą, yra sunku tai suvokti. Gal mes, lietuviai, kažko nesuprantame?

2005 m. Vengrija buvo viena demokratijos pirmūnių, bet 2020 metais jau tapo pirmąja valstybe, nukritusia per dvi režimo kategorijas, visiškai palikdama demokratijų grupę

Bet ar tikrai taip jau viskas nesuprantama? Kodėl yra tiek daug nustebusiųjų, kad pasaulio tvarka keičiasi? Nuo tragiškiausio žmonijos istorijoje karo jau užaugo trys kartos, o Vakaruose trys kartos augo gana pasiturinčiai. Vakariečiams gyvenimas vartotojiškame ir taikiame pasaulyje yra natūrali duotybė, kurią jiems įteikiame nuo pačio gimimo. Pasaulio tvarka, kuri daug kam padėjo susikurti tokį gyvenimą, jau tampa kaip ir atgyvenusi, nes mes ir taip gyvensime savame patogiame pasaulyje, nes šis teisė mums duota nuo gimimo. Deja, ši privilegija, duota nuo gimimo, gali nutolti.

Vien tik kuo didesnio pelno siekimas ir gobšumas aptemdė akis, protus Vakarų visuomenėms ir jų politiniams bei verslo lyderiams. Sistema, kuri buvo sukurta kuo labiau palengvinti pasaulinį (pradžioje tai buvo Vakarų) kapitalo tekėjimą ir gamybos perkėlimą į kitas šalis, pagaliau sukūrė tokią globalią sistemą, kuri pažadino miegantį milžiną Rytuose. Napoleonas savo laiku yra pasakęs „Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį.“ („Let China sleep, for when she wakes, she will shake the world“). Problema ne ta, kad milžinas pabudo, bet ta, kad prireikė COVID-19 pandemijos, kad pabustų ne tik Šiaurės Amerika, bet ir Europa.

Nėra nieko smerktino, kad likęs pasaulis sparčiai vystosi, tai yra naudinga visiems. Realybė yra tokia, kad pasaulio tvarka, sukurta tų pačių Vakarų, jau kuris laikas daug geriau tarnauja autoritariniams režimams nei Vakarams.

Vašingtone, net prieš prezidento D.Trumpo išrinkimą, jau suprato, kad jei taip tęsis ir toliau, artėjama prie tokios ribos, kurią peržengus, Kinija taps nepavejama. Labai galimas dalykas, kad kai kuriose srityse, ypač susijusiose su dirbtinio intelekto vystymu, kurio „mokymui“ reikalingi milžiniški kiekiai duomenų, Kinija jau nebepavejama. Vašingtone taip pat suprantama, kad taip tęsiantis JAV ekonominis potencialas tik silps, o gal jau ir dabar yra per silpnas tam, kad apmokėtų sąskaitas už sau priskirtas Pasaulio policininko pareigas.

Nenuostabu, kad Kinija nori išlaikyti dabartinę pasaulio tvarką, nes ji jai daug naudingesnė nei Vakarams. Tai jau pradedama po truputį įsisąmoninti ir Londone, Paryžiuje, Berlyne, ir Briuselyje. O Prancūzijos prezidento bei Vokietijos kanclerės tikrai negalima apkaltinti „padlaižiavimu“ dar vienam JAV prezidentui. Ateina laikas, kai Roma ir Budapeštas taip pat turės nuspręsti.

Pradedame naują pasaulio vystymosi etapą ir Vakarams prie to bus sunku priprasti. Tam, kad Vakarai išlaikytų savo įtaką pasaulyje, teks atsistoti nuo savo patogios sofos ir pradėti lankytis sporto salėje (go to the gym). Ateina laikai, kai neužtenka tvirtai stovėti ant savo kojų: tam, kad bent jau išlaikytum savo pozicijas, reikia bėgti. Sportas niekam netrukdė, o ypač Vakarams. To geras įrodymas – Šaltasis karas. Distancija buvo ilga, prireikė daug pastangų, bet Vakarai laimėjo, o užaugintų raumenų pakako vienai kartai.

Kodėl yra tiek daug nustebusiųjų, kad pasaulio tvarka keičiasi?

Yra manančių kad būtent triuškinanti pergalė Šaltajame kare Vakarams buvo nenaudinga. Vakarai išskydo, skaldosi, nebeturi bendro tikslo, kai kuriose srityse (ginklai, religijos įtaka, socialinės apsaugos klausimai, klimato kaita, paminint tik kelias) vertybiniai skirtumai tik didėja. O gal nebeturi bendro varžovo, su kuriuo būdami kartu gali pasigalynėti? Per pirmąjį šaltąjį karą toks varžovas buvo Sovietų Sąjunga. Dabar Rusija priklauso visiškai kitai lygai ir galbūt ji pati persigalvos dėl savo sąjungininkų pasirinkimo. Be to, Rusija gali grasinti tiktai Europai.

Analizuojant įvykius vis labiau ryškėja, kad prasideda antrasis šaltasis karas ir JAV labai rimtai imasi Kinijos. ES dar neapsisprendusi, bet COVID-19 pandemija ir Kinijos veiksmai Honkonge ne juokais suerzino europiečius.

Įvertinus šią realybę gal ir nelabai jau keista matyti, kaip Pasaulio policininkas tapo tuo, kuris pradėjo griauti šią pasaulinę tvarką. Europa turės pasirinkti, kurią pusę palaikyti. O tam, kad įgytų pakankamai svorio pasaulio arenoje, Europa turės priprasti mokėti už savo saugumą ir tai išeis Europai tik į naudą. JAV taip pat turės atkurti dabar šlubuojantį Vakarų aljansą, gal net įtraukiant daugiau narių (Indija, Japonija, Pietų Korėja, Australija). Antrame šaltajame kare viena JAV neatsilaikys. Taip pat kaip ir viena Europa anksčiau ar vėliau ištirps karštuose Rytų saulės spinduliuose.

COVID-19 pandemija, kuri dar nenugalėta ir kol kas atrodo nenugalima, įkalė dar vieną vinį į šiuolaikinės globalizacijos karstą. Formuojasi kelionių burbulai, galimai formuosis ekonominiai, skaitmeniniai ir IT burbulai. Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu ES neturi kitos išeities kaip tik stiprinti savo burbulą. Bet tam, kad atsilaikytų šiame šaltajame kare, Europa ir Šiaurės Amerika turės sudaryti vieną, ekonominį burbulą. Karinis burbulas išliks, jei Europa ne vien žodžiais, bet ir darbais stiprins savo karines pajėgas.

Norint išlaikyti ES burbulą, visiems teks solidariai kažką paaukoti. Britams yra naudinga turėti ES šalia, tai jiems teks pasiaukoti ir tapti gyvu pavyzdžiu, parodančiu, kad išstoti iš ES galima, bet išstojanti šalis neturėtų tikėtis +,+,+,x2… ar panašių formulių.

Sunkiai protu suvokiama „Brexito“ drama turi parodyti kitiems ES nariams ir rinkėjams, kad išstoti iš šio klubo yra nenaudinga. Briuselis ir kitos ES sostinės yra labai nedėkingoje situacijoje: mieli britai, mes jus nuoširdžiai mylime, bet jūsų laimėjimas gali virsti mūsų, ES, pralaimėjimu ir netgi mūsų pabaigos pradžia. Jūsų sėkmė bus vanduo ant malūno tokiems politikams kaip Marine Le Pen, ir tokioms partijoms kaip Alternative für Deutschland, Sverigedemokraterna ar Freiheitliche Partei Österreichs. „Brexito“ sėkmės atveju, politinės partijos ir populistai visada galės parodyti, kad išstoti iš ES yra įmanoma, nes britai ir gerai išsiderėjo, ir naudojasi ES privilegijomis, ir dar nemoka jokių įmokų! Norint išsaugoti ES, Londonas turės sutikti su ES reikalavimais.

Vokiečiams ES reikalinga tam, kad jie galėtų lengviau parduoti savo prekes. Tai gal ir skamba nekilniai, bet taip jau yra. ES tai mechanizmas kuris puikiai reguliuoja ES metabolizmą: tiems, kam reikia labiau, duodama, tas kas turi per daug, iš to paimama. Be ES Vokietija taptų per didele ir per stipri Europai, bet vis dar per maža pasauliui. O kuo tai baigiasi, puikiai žinome iš dvidešimto amžiaus istorijos. Juk galima pasakyti, kad ir ES pamatai buvo pradėti mūryti nuo Europos anglių ir plieno bendrijos (European Coal and Steel Community), kuri ir buvo sukurta tam, kad „prilaikytų“ vokiečių arklius ateityje. Ir reikia pasakyti, kad vokiečiai supranta, kad sunkiai susidorotų su savo galiomis, labai sąžiningai moka Pietų europiečiams, o vėliau – ir Rytų europiečiams.

Norint išlaikyti ES burbulą, visiems teks solidariai kažką tai paaukoti.

Deja, tai tęstis amžinai negali, nes, be vokiečių, yra ir kiti ES „taupieji“, kurie neturi Antrojo pasaulinio karo kaltės jausmo. Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas nesenai interviu vokiečių „Der Spiegel“ paminėjo, kad labai gerai suprantantis Italijos, Ispanijos ar Prancūzijos norą gauti kuo daugiau mokesčių pinigų iš taupiųjų švedų, austrų, danų ar olandų. Bet kancleris labai taikliai pastebėjo, kad: „Vis dėlto, manau, mūsų uždavinys yra atstovauti ir saviems mokesčių mokėtojams. Sprendimą reikia rasti, bet neprarandant saiko jausmo.“

Reikia solidarumo, bet solidarumo reikia iš abiejų pusių. Gyventi La Dolce Vita yra mano teisė, o tvarkyti savo finansus pagal Šiaurės Europos modelį, tai jau ne mums! Deja Club Med nariai reformuotis nenori, o gyventi taip pasiturinčiai, kaip vokiečiai nori. Šis modelis nėra tvarus ir ilgai nesitęs. Tuo įsitikinau vaikščiodamas po trečią pagal dydį Italijos miestą Neapolį. Italų rinkėjai, nepanorėję keisti šio modelio, gali išsirinkti euroskeptikus, ir surengti Italexitą. Bet neapsikentę Vokietijos rinkėjai taip pat gali išsirinkti AfD ir surengti GerExitą Be Italijos Europa išgyventi dar gali (nors prancūzų ir vokiečių bankininkai su tuo nesutiktų). Bet be Vokietijos ES pasmerkta žlugti.

Tvarus ekonominis solidarumas yra viena iš svarbiausių ES išgyvenimo ir jos klestėjimo sąlygų. Vis dėlto bendros vertybės yra ne mažiau svarbu tvariai ES ateičiai. ES, turbūt pati sėkmingiausia valstybių sąjunga istorijoje, buvo sukurta šalių, kurios turi bendras vakarietiškos liberalios demokratijos vertybes. Ši sąjunga tapo tokia sėkminga todėl, kad išlaikė tas vertybes, kūrė savo valstybes ir šią sąjungą liberalių demokratinių vertybių pagrindu.

Ji plėtėsi todėl, kad ES priėmė tokias pat, liberalios demokratijos šalis. Naujas ar senas liberalios demokratijos šalis, kurios atitiko šios sąjungos taisykles ir normas. Turkija siekia/ė tapti ES nare nuo 1964 metų, bet labai abejotina, ar tai įvyks, nes Turkija, nors ir labai svarbi šalis ekonominiu požiūriu, ne liberalios demokratijos šalis. Baltijos šalys ir dauguma buvusių Varšuvos pakto šalių sėkmingai virto liberaliomis demokratijomis ir buvo priimtos į ES. Perspektyva būti priimtai į sėkmingiausių pasaulio klubą paskatino Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos šalis transformuotis. Perspektyva prarasti narystę ES taip pat paskatintų šalis puoselėti liberaliąją demokratiją bei atbaidytų šalis nuo iliberalios demokratijos nukrypimų. Keli pradėję gesti obuoliai maiše gali sugadinti visą maišą obuolių.

Ši sąjunga tapo tokia sėkminga todėl, kad išlaikė tas vertybes, kūrė savo valstybes ir šią sąjungą liberalių demokratinių vertybių pagrindu.

Vyriausybės ir valstybės, tampančios iliberaliomis demokratijomis, turėtų jas kurti nesinaudodamos liberalios demokratijos sukurtais vaisiais. Turi būti sukurti mechanizmai, atkertantys tokias šalis nuo struktūrinių ES fondų bei balsavimo teisių. Jei tai nepaskatina laikytis visiems bendrų liberalios demokratijos vertybių, tokios šalys turėtų būti pašalintos iš bendrijos.

Permainos jau matomos ir jaučiamos, todėl artėja didelių pasirinkimų metas. Nusistovėjusi pasaulinė tvarka keičiasi, horizonte formuojasi audros debesys. Net ir dabartinių neramumų fone Amerikoje labai tikėtina, kad prezidentas D.Trumpas bus perrinktas antrajai kadencijai. Jei taip atsitiks, dabartinės pasaulinės tvarkos irimo procesas dar labiau paspartės, o klausimas „Gal mes kažko nesuprantame?“ bus tariamas vis dažniau.

Bet šis procesas vyks nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus Vašingtone, o kepant naują omletą, kiaušiniai tikrai duš. Lietuvai pasisekė, kad esame dviejų galingiausių aljansų nariais. Turime dėti visas pastangas, kad šie aljansai tik stiprėtų, o kur reikia – dar labiau integruotųsi. Teks paaukoti daug ką, bet tik kartu mes turime šansą išlikti.

Ruslanas Iržikevičius yra The Lithuania Tribune naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius. Šis straipsnis parašytas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight.

Komentarai: 24

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Šiuolaikiškos studijos

Video

03:02
11:55
26:29

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min