Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 6d. 14:02

Saulius Žukas: Su virusu į šviesų rytojų

Saulius Žukas Apie nuotolinį ugdymą kalbėta jau daug metų. Gal kas nors paskaičiuos, kiek šiai temai vystyti buvo skirta lėšų. Bet čia, kaip ir su respiratoriais, kol jų neprireikė, tol jų ligoninės ar, vadinamieji, valstybės rezervai ir neturėjo. Na, o dabar įsakymas duotas – mokyti online ir sukis, kaip išmanai.

Pasirodo, kad vieni sukasi visai neblogai – krizių laikais iškyla nauji lyderiai, – na, o kitiems sekasi sunkiai. Tai, ką girdžiu ir matau aplinkui, rodo, kad didžioji problema net ne kompiuteriai, o mokytojo gebėjimas palaikyti deramą kontaktą su mokiniais ir mokinių pasiryžimas mokytis savarankiškai.

Plinta nelabai linksmos istorijos, kai vaizdo konferencijos, t.y. dabartinės pamokos metu, kažkuris iš mokinių atidaro dar vieną langelį su ne visai padoriais vaizdais ir taip subyra eilinė pamoka. Kaip tokiais atvejais elgtis mokytojui, ar jis turi teisę kitiems trukdantį mokinį „išvaryti iš klasės“, išjungti su juo ryšį (ar jis mokės tai padaryti)? Labai norėtųsi, kad per šias savaites sukaupta patirtis nebūtų pamiršta kitą dieną, kai – duok Dieve – karantinas bus atšauktas. Todėl pritariu tiems, kurie ugdymo sąlygų pasikeitime mato nemažai pozityvumo, nes gana smarkiai keičiasi ugdymo modelis.

Vienas svarbiausių pokyčių – atsiranda ar turės atsirasti nauji mokytojo ir mokinio santykiai. Pažengę į priekį mokytojai ir anksčiau žinojo, o dabar ir kiti pamažu įsitikina, kad tradicinės mokytojo paskaitos klasėje nėra efektyvios. Šiuolaikinio mokytojo pasisakymai trumpėja, bet daugėja savarankiško mokinių darbo, mokiniais imama labiau pasitikėti, laukiamas ir vertinamas jų iniciatyvumas, gebėjimas dalintis savo surinkta informacija, kilusiomis idėjomis. Mokytojas tampa globėju, patarėju, kaip šiandien sakoma, tutoriumi. Aišku, užduotys mokiniams individualėja, nes vieni moksleiviai į darbus įsitraukia smarkiau ir žengia sparčiau, o kitiems gal reikia specialesnės pagalbos. Šioje pastraipoje rašau apie tai, ką šiandien girdžiu iš mokytojų ir mokinių, o juk tai bendrosios modernaus švietimo tiesos.

Pažengę į priekį mokytojai ir anksčiau žinojo, o dabar ir kiti pamažu įsitikina, kad tradicinės mokytojo paskaitos klasėje nėra efektyvios.

Žingsnis po žingsnio priartėjame ir prie kitų akivaizdžių dalykų. Pavyzdžiui, projektiniai darbai – jie ne tik parodo teorinių žinių mokymosi prasmę, nes atlikdami projektus mokiniai remiasi tomis žiniomis, bet ir kviečia jungti skirtingų žinojimo sričių gebėjimus. Čia jau galime pasiekti ir labai modernų ugdymo būdą, kai praktinė problema verčia gilintis į teoriją (tradiciškai praktinės užduotys iliustruoja teorines žinias), tuomet teoriniais dalykais imama domėtis labai motyvuotai. O jei praktinės užduotys yra įdomios, įtraukiančios mokinius ar net mokiniams siūloma patiems susigalvoti tos srities užduotį, tuomet sėkmė beveik garantuota.

Aišku, praktines užduotis, projektus atlikti geriau grupėje ar bent dviese. Šiandien to negalime padaryti, bet kai kuriais atvejais, o pradinukų tarpe gal net daugeliu atvejų, komandos draugais galėtų tapti tėvai. Tokių „projektų“ atlikimas galėtų tapti smagiomis šeimos bendrabūvio valandomis. Čia duosiu pavyzdį iš mūsų integruoto ugdymo vadovėlio „Vaivorykštė“ pirmos klasės kovo mėnesio. Šio mėnesio tema yra žmogaus kūnas, higienos ir panašūs klausimai, o mėnesio projektas – dabar jį pakoreguoju – žmogaus kūno matavimas.

Matematikos pamokose kovo mėnesį pirmokai jau skaičiuoja ilgį, plotį, aukštį, svorį ir t.t., moka pridėti ir atimti, todėl lengvai gali išmatuoti žmogaus kūną ir davinius sudėti į lenteles. Taigi šeima vieną vakarą paskiria visų esančių greta kūno matavimams: viso ūgio, kojų, rankų, pėdų, rankos pirštų, juosmens ilgio ir pan., jei yra galimybė, matuojamas svoris, ir visa tai surašoma į lenteles (bičiulė mokytoja iš Šiaulių siūlo ūgį matuoti atsigulus ant grindų – dar linksmiau).

Ko vaikai mokosi šia veikla: žmogaus kūno dalių, centimetro panaudojimo ir matematikos gebėjimų pritaikymo praktikoje, gebėjimo suvesti matavimo duomenis į lentelę, mokosi taip pat paaiškinti veiklos dalyviams užduotis ir paskelbti jų apibendrinimus, taip pat mokosi planuoti (nuo ko pradėti, kur baigti), tokioje veikloje tikrai bus progų pasireikšti iniciatyvumui, išspręsti kylančias problemas.

Trūksta menų – prašau: jei matuojate atsigulę ant žemės, galite apibraukti artimųjų kūno kontūrus, o vėliau juos dekoruokite – taip artėjame prie dailės srities. Taigi turėsite tikrai integruotą ugdymą, kur jungiami – čia jau sakau pedagogikos mėgėjams – dalykiniai gebėjimai ir bendrosios kompetencijos. Bent jau pradinukai nedidelius projektus galėtų atlikti kiekvieną savaitę, o mėnesio pabaigoje – ir didesnio projekto pristatymas; tai jau įvykis ne tik mokiniui ir mokytojui, bet ir šeimos nariams.

Su vyresniaisiais mokiniais projektinė veikla taip pat būtų prasminga, tik, matyt, reikėtų atskirti gamtamokslinius ir socialinius-humanitarinius dalykus, nors ir jie visi gali turėti sąlyčio taškų. Nemažu, bet sveikintinu iššūkiu laikyčiau mokytojų bandymus jungti literatūros ir istorijos, o gal ir menų pamokas arba bent jų dalį.

Taigi šiuolaikiškas ugdymo principas, kai jungiami įvairūs gebėjimai, ne beldžiasi į duris – jis jau atėjo, nes ypač tinka šiam laikui.

Pavyzdžiui, kalbant apie XIX amžiaus lietuvių literatūrą tiesiog būtinas istorinis kontekstas. Kodėl tuomet nesujungus literatūros ir istorijos pamokų – susitaupytų laikas prie ekrano, o mokiniai po ranka juk turi istorijos ir literatūros vadovėlius? Ir tai galima daryti tiek aštuntoje, tiek gimnazijos klasėse. Pasvajoti galima būtų ir apie bendrą rašinį, apimantį istorijos ir literatūros medžiagą. Pasakysit, trūksta tokių programų, metodinių patarimų, bet jūs pabandykit, duokit vaikams temą, kuri jungtų istoriją ir literatūrą, ir paprašykit, kad ruošdamiesi jai pasinaudotų abiejų disciplinų vadovėliais. Taigi šiuolaikiškas ugdymo principas, kai jungiami įvairūs gebėjimai, ne beldžiasi į duris – jis jau atėjo, nes ypač tinka šiam laikui.

Didysis klausimas. Ar šiuo metu rengiamos naujos bendrojo ugdymo programos atsižvelgs į šio, kupino iššūkių, laiko patirtį? Kalbu ne apie tai, kad reikėtų ruoštis ir kitoms epidemijos bangoms, bet apie naujų švietimo principų diegimą mūsų mokykloje. Iki šiol internetiniai ugdymo resursai dažniausiai buvo naudojami tik papildyti įprastą mokymo procesą (įvairūs temų pavyzdžiai, moduliai, iliustracijos, kažkiek pratimų ir t.t.), o dabar iškyla reikalas visą bazinę programą pritaikyti savarankiškam ir individualizuotam darbui. Aš tokiame iššūkyje matyčiau ne apribojimus, bet naujas galimybes. Tai gal rytas po slogios viruso nakties bus šviesesnis?

Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

01:25
02:13
01:11

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min