Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 28d. 10:40

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Aklumas ir praregėjimas

Sigitas Tamkevičius Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10,46-52)

Aklumas ir praregėjimas

Evangelistas Morkus pasakoja apie žmogų, atsidūrusį visuomenės paribyje ir visiškai priklausomą nuo praeivių malonės – aklą elgetą Bartimiejų. Jei praeivis paduos jam gabalą duonos, galės pasisotinti, jei nepaduos – liks alkanas. Ir šitaip bus iki mirties. Tokį žmogų slegia ne tik vargas, bet dar labiau – prarasta viltis. Bartimiejus vilties neturėjo.

Vieną dieną šį aklą elgetą pasiekė žinia apie žmones gydantį ir skelbiantį apie prisiartinusią Dievo karalystę Palestinos Mokytoją. Tamsioje naktyje aklajam sužibo mažas žiburėlis – o gal šis Mokytojas ir man galėtų padėti? Todėl sužinojęs, kad Jėzus eina pro šalį, aklasis Bartimiejus suskubo prašyti pagalbos: „Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“

Išgirdęs šauksmą Jėzus pakvietė elgetą ir paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Elgeta prašė ne duonos, ne pinigų, bet paties svarbiausio: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Ir elgeta praregėjo. Jėzus pagyrė Bartimiejaus tikėjimą: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Aklojo praregėjimui reikėjo tikėjimo.

Fizinis aklumas yra labai sunkus kryžius, bet už jį daug sunkesnis yra dvasinis aklumas.

Fizinis aklumas yra labai sunkus kryžius, bet už jį daug sunkesnis yra dvasinis aklumas, kai žmogus panyra į netikėjimo ir blogio tamsą. Dažniausiai žmones apakina neapykanta, godumas, neskaistumas, puikybė ir valdžios turėjimas. Jei su šiomis ydomis nekovoja, žmogus ne tik tampa jų vergas, bet, skaudžiausia, – aklas vergas. Blogiausia, kas tuomet dažniausiai nutinka, – prarandamas tikėjimas; žmogus nejaučia reikalo šauktis Dievo pagalbos.

Žmogus, būdamas fiziškai aklas, suvokia savo bėdą, tačiau, būdamas dvasiškai aklas, nesuvokia savo padėties tragiškumo, nes puikybė sukliudo nusižeminti ir kreiptis į Dievą.

Tautą ištinka nelaimė, kai jos vadovai užmiršta Dievą, paniekina savo krikščioniškąsias šaknis ir ateities gyvenimą bando kurti ne nuo pamatų, bet nuo stogo. Susipriešinusi ir išsivaikščiojanti Lietuva yra šito dvasinio aklumo vaisius. Šito nematyti yra pats didžiausias ir pavojingiausias aklumas, kuris mums yra labai pražūtingas.

Okupacijos metais teko susidurti su daugeliu KGB darbuotojų ir jiems talkinusių kolaborantų. Anais laikais buvo galima suprasti marksistinės ideologijos pavergtuosius, aklai tikinčius sovietiniu melu apie laimingo rytojaus kūrimą. Sunkiau suprasti, kad Lietuvai esant laisvai tik vienetai suvokė, kad jie buvo akli ir tarnavo melo ir prievartos sistemai. Tačiau tie vienetai nusipelno pagarbos.

Prieš pat popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje man paskambino vienas buvęs KGB darbuotojas ir paklausė, ar negalėtų, kai popiežius lankysis KGB kalėjime, ir jis būti tenai, kur buvo kalinami vyskupai ir kunigai; tuomet jis popiežiui pasakytų, kad per jo kaltę vyskupas gavo dešimties metų bausmę. Gaila, kad jau nebuvo galimybės ką nors pakeisti popiežiaus vizito dienotvarkėje, bet toks apsisprendimas tikrai buvo vertas pagarbos.

Šio sekmadienio Dievo žodis mus drąsina ir kviečia, nors jaustumės turį pačių didžiausių nuodėmių, su pasitikėjimu kreiptis į Jėzų,

Daugybė žmonių tampa dvasiškai akli, nes nešioja savo sąžinėje kaltės žaizdą, kuri neleidžia atsitiesti ir su viltimi žvelgti į ateitį. Tai baisus dvasinis aklumas, kuris griauna ne tik dvasinę, bet ir fizinę žmogaus sveikatą. Šio sekmadienio Dievo žodis mus drąsina ir kviečia, nors jaustumės turį pačių didžiausių nuodėmių, su pasitikėjimu kreiptis į Jėzų, kaip tai padarė aklasis Bartimiejus.

Dievas yra be galo gailestingas ir prikelia kiekvieną, į jį besikreipiantį. Prikelia panašiai, kaip tą nukryžiuotą plėšiką, kuris per atsitiktinumą atsidūręs šalia Jėzaus kryžiaus ir paprašęs tik jį prisiminti, išgirdo atleidimo žodžius: Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Į dvasinį praregėjimą visuomet veda tikėjimo, nuolankumo ir kovos su nuodėme kelias. Evangelija rodo šį kelią, bet juo eiti nėra lengva, o kai kam net labai sunku. Evangelistas Jonas yra aprašęs kito neregio išgydymą. Ne visi džiūgavo drauge su išgydytu neregiu, o fariziejai buvo labai pikti ir sakė: Tas žmogus ne iš Dievo.“

Ta proga Jėzus pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 39–41).

Atmetantiems Dievą ir nepaisantiems krikščioniškų šaknų yra apie ką pamąstyti. O mes, su meile priimantieji Evangelijos žodį, dėkokime Dievui už gautą šviesą ir su viltimi žvelkime į ateitį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min