Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo.
Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių."
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, –
kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“
(Iš Evangelijos pagal Joną 21,1-19)
„Ar myli mane?“
Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Jėzus po prisikėlimo iš numirusių trečią kartą pasirodė savo mokiniams. Visą naktį Genezareto ežere nesėkmingai žvejoję mokiniai yrėsi į krantą. Ant kranto stovintis nepažįstamas vyras paprašė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ (Jn 21, 5). Išgirdęs neigiamą atsakymą, vyras patarė dar kartą užmesti tinklą, ir tinklas buvo pilnutėlis žuvų. Tik tuomet mokiniai atpažino, kad tai yra jų Mokytojas.
Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.
„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais.
„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.
Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).
Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30).
Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.
Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.
„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!
Turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį.
„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.
