Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 24d. 09:00

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kas mūsų laukia ateityje?

Sigitas Tamkevičius Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.

Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. (Lk 1, 57–66. 80)

Ramybė audrose

Švenčiant Pal. Teofilio Matulionio beatifikacijos metines

Vieną vakarą Jėzus paliepė mokiniams irtis į kitą krantą; drauge su mokiniais valtyje buvo ir Jėzus. Oras buvo palankus ir net mintis neatėjo, kad greitai kils audra. Tačiau Galilėjos jūroje kartais kyla nelauktos audros, sukeldamos dideles bangas.

Bangos mėtė žvejų valtį ir besiiriantiems grėsė rimtas pavojus, o tuo metu pavargęs Jėzus ramiai miegojo. Jėzus buvo paskutinė išsigelbėjimo viltis, todėl mokiniai suskubo jį žadinti: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“

Jėzaus mokinių plaukimas į kitą krantą primena mūsų žemiškąją kelionę.

Šis Jėzaus mokinių plaukimas į kitą krantą primena mūsų žemiškąją kelionę. Mes irgi plaukiame į kitą krantą, kur mūsų laukia amžinieji namai ir dangaus Tėvas. Krikšto metu į savo laivelį esame pasiėmę Jėzų ir viliamės, kad su juo laimingai pasieksime tikslą. Visi trokštame, kad mūsų kelionė į kitą krantą būtų bent be didelių audrų. Tačiau tos audros anksčiau ar vėliau ištinka net pačius geriausius žmones.

Kai palaimintasis Teofilius 1910 metais Petrapilyje priėmė kunigystės šventimus, jam nė mintis neatėjo, kokios audros purtys jo gyvenimo laivelį. 1917 m. bolševikai po Spalio perversmo jėga užgrobę valdžią pradėjo negailestingą kovą prieš dvasininkus; jie buvo laikomi pavojingiausiais priešais. Katalikų kunigai ypač buvo nekenčiami. Greitai palaimintasis Teofilius drauge su savo vyskupu ir būriu kunigų atsidūrė Maskvos teisme. Parodomasis teismas kai kuriems skyrė mirties bausmę, o kitus įkalino; palaimintajam Teofiliui šį kartą buvo atseikėta švelniausia bausmė – tik treji nelaisvės metai.

Po trumpos pertraukos palaimintasis Teofilius, jau slapta konsekruotas vyskupu, vėl įkalinamas ir išsiunčiamas į Solovkų lagerį; su kitais kunigais ir pravoslavų dvasininkais apgyvendinamas Anzer saloje. Kaliniai išsirinko Teofilių savo bendruomenės vyresniuoju. Kunigai Mišias galėjo aukoti tik slapta, naktį, barako palėpėje. Tačiau čekistai nepaliko Teofiliaus ramybėje; jiems darniai sugyvenanti kunigų bendruomenė atrodė įtartinai, todėl nutarė ją išardyti. Vyskupui Teofiliui sufabrikuojama nauja byla ir po tardymo išsiunčiamas katorgos darbams Lodenoje pole vietovėje. Čia palaimintasis nuo nepakeliamų sąlygų ir katorginio darbo netenka sveikatos. Be jokios abejonės, palaimintasis būtų čia ir miręs, jei nebūtų iškeistas į Lietuvoje kalėjusius Maskvos statytinius. Dievo planuose palaimintasis dar buvo reikalingas gyvas.

Kuriam laikui audros nurimo: grįžęs iš įkalinimo palaimintasis Teofilius galėjo aplankyti popiežių, pagelbėti Kauno arkivyskupui ir keletą metų vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, bet visa tai truko labai trumpai. Lietuvą okupavo bolševikai ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jam pasibaigus Lietuva lieka okupuota, ir palaimintasis Teofilius nujautė, kas jo laukia netolimoje ateityje. Tačiau jis nesirūpino savo saugumu, bet tvirtai gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus. 1946 m. buvo sušaudytas vysk. Borisevičius ir tuojau po to sekė vysk. Teofiliaus areštas. Metus laiko truko tardymas, po kurio paskirta septynerių metų bausmė; jos atlikti nukreipiamas į ypač griežto režimo Vladimiro kalėjimą. Čia kalinių nepasiekia maisto siuntiniai, o jie patys gali per metus parašyti tik du laiškus, kuriuose nevalia pasakoti apie kalinimo sąlygas.

Palaimintasis ištvėrė nelaisvės metus, bet Lietuvos komunistai ir KGB pareigūnai paveikė Maskvą, kad vyskupui Teofiliui nebūtų leidžiama grįžti į Lietuvą, todėl jis nuvežamas į Mordoviją ir apgyvendinamas invalidų namuose. Dar trejus metus praleidžia atskirtas nuo savo vyskupijos ir artimųjų.

Palaimintasis nedaug yra papasakojęs apie išgyventas audras – ką jis patyrė kalėjimuose bei lageriuose, bet tai nesunku atkurti iš daugelio kalinių bei tremtinių pasakojimų. Viena tikrai žinome, kad didelių audrų metu vysk. Teofilius labai tvirtai laikėsi Dievo rankos; jo pasitikėjimas Dievo Apvaizdos vedimu buvo tiesiog herojiškas.

Kai kyla audros, natūralu išsigąsti. Tačiau viskas priklauso, kaip elgiamės toliau: ar šaukiame, kad žūvame, ar maldoje glaudžiamės prie Dievo: „Dievas – mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu. (Ps 144, 2).

Dievas mūsų gyvenimo laivelyje niekuomet nemiega, tik mums kartais atrodo, kad jis nebudi.

Mūsų baimės, su kuriomis nesusitvarkome, visuomet kyla iš menko tikėjimo. Iš tikrųjų Dievas mūsų gyvenimo laivelyje niekuomet nemiega, tik mums kartais atrodo, kad jis nebudi.

Šiandien Lietuvoje matome daug bėdų. Viena iš pačių didžiausiųjų yra demografinė duobė, kurią dar labiau gilina krikščioniškos moralės nepaisymas ir aktyviai propaguojamas genderizmas.

Daug kam kyla baimė: kas mūsų laukia ateityje? Dievo žodis kviečia išsaugoti ramybę ir pasitikėti dangaus Tėvu. Jo rankoje yra tautų ir mūsų visų likimas. Su šiuo pasitikėjimu eikime per gyvenimą, aplink save skleiskime gėrį ir būkime giliai įsitikinę, kad Dievas ir nemiega, ir nepralaimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min