Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 11d. 10:16

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Pakeliui į džiaugsmo pilnatvę

Sigitas Tamkevičius Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“

Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“. (Mt 22, 1–14)

Pakeliui į džiaugsmo pilnatvę

Džiaugsmas ir liūdesys – mums geriausiai pažįstamos emocijos. Džiaugiamės, kai padarome ką nors gero, kai įvykiai klostosi pagal mūsų norus, kai šalia yra mums brangūs asmenys, ir liūdime suklydę, susidūrę su nedraugiškais žmonėmis, su kančia bei sunkiai pakeliamais vargais. Kai trūksta džiaugsmo, gyvenimas tampa sunkia našta, kurią žmonės beviltiškai bando palengvinti, vartodami alkoholį bei narkotikus.

Dievo Žodis šį sekmadienį kviečia mus pamąstyti ne apie trumpalaikį džiaugsmą, bet apie jo pilnatvę – džiaugsmą, kurio niekas iš mūsų negalės atimti.

Pranašas Izaijas apie tai vaizdingai kalba, jog Viešpats surengs visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais ir tauriausiais gėrimais. Bus sunaikintas liūdesio šydas ir Viešpats nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido (plg. Iz 25, 6–10).

Jėzus dangaus džiaugsmą prilygino karališkam vestuvių pokyliui.

Jėzus labai panašiai dangaus džiaugsmą prilygino karališkam vestuvių pokyliui, į kurį yra sukviesti žmonės iš kelių ir kryžkelių, geri ir blogi. Visi jie pakviesti, bet neverčiami, nes žmogus gali būti laimingas tik laisvai atsiliepdamas į Viešpaties pakvietimą. Prievarta žmogaus negalima padaryti laimingo. Stalino laikais buvo nukaltas garsus lozungas: „Nenori būti laimingas – priversime!“ Žmonės dar neužmiršo tos „laimės“, kai didžiulė šalis buvo nusėta prievartinio darbo lageriais.

Neaptemdomo džiaugsmo pilnatvė, apie kurią kalba Viešpats, mūsų laukia tik amžinybėje; dabartinis gyvenimas yra darbo bei kovos metas siekiant išsaugoti Jėzaus palyginime minimą vestuvių drabužį – Dievo malonės drabužį, be kurio negalėtume įžengti į karališką vestuvių pokylį.

Apie šį darbo ir kovos metą apaštalas Paulius taip rašo: „Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 12–13). Patirdamas didžiausių išbandymų, Paulius visiškai pasitikėjo Viešpačiu ir mokė pirmuosius krikščionis elgtis panašiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 4–7).

Psalmininkas palygina žmogaus gyvenimą su kelione tamsiu, pavojų pilnu slėniu ir kviečia pasitikėti Viešpačiu: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi <...>. Tavoji malonė ir meilė palydi kiekvieną mano gyvenimo dieną“ (Ps 23, 4. 6). Todėl pirmaeilis mūsų uždavinys – išsiugdyti visišką pasitikėjimą Dievu. Tokio pasitikėjimo pavyzdį paliko šv. Faustina Kovalska, kuri XX amžiuje skleidė Dievo Gailestingumo šviesą. Gyvendama Vilniuje, turėjo antgamtinių apsireiškimų, per kuriuos Jėzus paragino ją skleisti Dievo gailestingumo žinią.

Pirmaeilis mūsų uždavinys – išsiugdyti visišką pasitikėjimą Dievu.

Popiežius šv. Jonas Paulius II, kanonizuodamas seserį Faustiną, kalbėjo: „Šiandien aš esu labai laimingas, galėdamas visai Bažnyčiai įteikti tarsi dovaną mūsų laikmečiui sesers Faustinos gyvenimą ir liudijimą. Jėzus kalbėjo seseriai Faustinai: „Žmonija tol neras ramybės, kol su pasitikėjimu nesikreips į dieviškąjį gailestingumą. Reikia, kad ir šiandienė žmonija, kaip kadaise apaštalai, į istorijos Vakarienbutį priimtų prisikėlusį Kristų, kuris rodo nukryžiavimo žaizdas ir kartoja: „Ramybė jums!“ Reikia, kad žmonija leistųsi pasiekiama ir persmelkiama prisikėlusio Kristaus dovanojamos Dvasios. Dvasia gydo širdies žaizdas, griauna sienas, mus skiriančias nuo Dievo ir vieną nuo kito, sugrąžina ir Tėvo meilės ir broliškos vienybės džiaugsmą.“

Visi mes esame labai reikalingi šio gydančio ir džiaugsmą nešančio Dievo Dvasios veikimo.

Viešpatie, tavo Gailestingumo šviesa tegydo mūsų širdis ir tepripildo jas tikrojo džiaugsmo!

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min