sTai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“
Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė.
Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“. Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“.
Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“.
Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.
Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį.
O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“.
(Iš Evangelijos pagal Joną 9, 1-41)
„Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4)
Ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį Bažnyčia kviečia džiūgauti, nes likusios tik trys savaitės iki Velykų, kai džiaugsmingai švęsime Kristaus Prisikėlimą. Šio sekmadienio Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie džiaugsmingus įvykius.
Pirmajame skaitinyje pasakojama apie Dovydo išrinkimą karaliumi. Pranašas Samuelis vyksta pas Išajį Betliejietį, turėjusį aštuonis sūnus; kad vieną iš jų pateptų karaliumi. Dovydas buvo jauniausias sūnus ir ganė avis. Tėvas nesitikėjo, kad pranašas jauniausią sūnų pateps karaliumi, todėl net nepakvietė jo į susitikimą. Tačiau pranašas Samuelis, vykdydamas Dievo valią, kaip tik šį jauniausiąjį sūnų patepė Izraelio karaliumi. Galime įsivaizduoti, kaip džiūgavo karaliumi pateptas Dovydas.
Apaštalas Paulius krikštą priėmusius Efezo krikščionis vadina šviesos vaikais: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai“(Ef 5, 8). Apaštalas nurodo, kuo naujieji krikščionys turi pasižymėti: „Šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9). Teisumas, gerumas ir gyvenimas tiesoje yra tikro džiaugsmo šaltinis. Todėl apaštalas Paulius naujuosius krikščionis dažnai ragindavo džiaugtis: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Evangelijos skaitinys pasakoja apie neregio pagydymą (Jn 9, 1–41). Šis vyras buvo neregys nuo gimimo dienos, todėl negalėjo pastebėti praeinančio Jėzaus, bet Jėzus pamatė ir pagydė jį. Pagydytasis džiūgavo, bet jo džiaugsmą aptemdė fariziejai, kurie nekentė Jėzaus ir ieškojo galimybės jį kuo nors apkaltinti. Jie tardė praregėjusįjį ir jo gimdytojus, ar tikrai jų sūnus buvo aklas ir kaip jis buvo pagydytas. Jėzus, matydamas fariziejus, stokojančius geros valios, pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).
Kiekvienas žmogus trokšta džiaugsmo ir nesijaučia laimingas, jei jo neturi. Visi be išimties ieškome džiaugsmo, tačiau dažnai klystame, nes džiaugsmas nelygu džiaugsmui. Gresia pavojus džiaugsmo ieškoti nuodėmės keliuose – palaidame seksualume, turtuose, alkoholyje ir net narkotikuose.
Tikro džiaugsmo šaltinis yra pats Dievas.
Tikro džiaugsmo šaltinis yra pats Dievas. Jeigu gyvename laikydamiesi Dievo valios, mes tikrai nestokosime tikro džiaugsmo. Dievas paliko mums Dekalogą ne tam, kad mus apsunkintų ir padarytų mažiau laimingus, bet, kad jo laikydamiesi, būtume pilni tikro džiaugsmo. Net išorinė kančia tikro džiaugsmo negali atimti.
Žemiškasis gyvenimas gali būti sunkus, dažnai gali aplankyti fizinė kančia, tačiau mes puoselėjame negęstančią viltį, kad su mirtimi ne viskas pasibaigia, tikras gyvenimas tik prasideda, nes esame sukurti amžinybei.
Jėzus perspėjo savo mokinius, kad patirdami sunkių išbandymų nenusimintų: „Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. <...> Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 22–24).
Šio sekmadienio Mišių Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, ar nestokojame tikrojo džiaugsmo.
Suvokimas, kad esu Dievo mylimas ir kad po žemiškos kelionės manęs laukia ne sunykimas, bet amžinas gyvenimas be galo mus mylinčio Dievo artumoje, tikinčio žmogaus širdį visuomet pripildo džiaugsmo, ir jo negali atimti net sutinkami kentėjimai.
