-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Sigutė Limontaitė: Emigrantai, nebūkite naivūs, nepasitikėkite lietuviais aklai

Emigrantų pasitikėjimas užsienyje gyvenančiais tautiečiais stebina vis labiau. Pasitikėdami pažįstamų rekomendacijomis ar internete rastais skelbimais, mūsiškiai pasimauna ant tiek daug skirtingų kabliukų, kad visus kažin ar išvardinsi. Galiausiai lieka prie suskilusios geldos ir nežino, kam pasiskųsti.
Sigutė Limontaitė
Sigutė Limontaitė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Nelegalios cigaretės, stiprūs receptiniai vaistai, tarpininkai namų nuomai ar pirkimui, pagalba ieškant darbo, grožio procedūros, dvasininko paslaugos... Regis, pakanka išvysti lietuvišką vardą prie skelbimo ir emigrantai stebuklingai netenka savisaugos instinkto.

Nesibodėdami patikrinti reikiamų nekilnojamojo turto agento dokumentų, Londono lietuviai vienam vyrui patikėjo dešimtis tūkstančių svaro sterlingų ir labai greitai jų neteko.

Paklausus, kodėl jie neišsiaiškino, su kuo turi reikalų, ir nepasirašė reikiamos sutarties ar neapdraudė užstato, visi ieškojo skirtingų pateisinimų. Tai „pažįstami rekomendavo gerą agentą“, tai „gi lietuvis, net nepagalvojom, kad apgaus“, tai „jis tvarkė visus dokumentus, o aš nei kalbos moku, nei nekilnojamojo turto rinką išmanau“...

Maža to, netekę krūvos šlamančių lietuviai nesikreipia į teisėsaugą, mat arba nebeturi pinigų advokatui, arba... taip, nežino, kieno prašyti pagalbos. Nuėję į policiją išgirsta, kad finansines aferas pavesta tirti kitiems, numoja ranka ir skundžiasi, kokie prasti tie Anglijos policininkai, bei prideda, kad neranda teisybės, nes yra lietuviai, o „jei būtų juodžiai ar babajai, į juos pareigūnai žvelgtų kitaip, nes bijotų būti apkaltinti rasizmu“.

Taip visai sėkmingai ir nieko nesibaimindami sukčiai daugybę metų nesustabdomai kraunasi turtus. Ir ko jiems bijoti, jei lietuviui neužtenka žinių patikrinti ekspertu save vadinančio asmens veiklą? Tokiam beveik garantuotai neužteks žinių ir teisiniams procesams pradėti.

Taip visai sėkmingai ir nieko nesibaimindami sukčiai daugybę metų nesustabdomai kraunasi turtus. Ir ko jiems bijoti, jei lietuviui neužtenka žinių patikrinti ekspertu save vadinančio asmens veiklą?

Dėl man visiškai nesuvokiamų priežasčių jau daugybę metų klesti įvairaus plauko apgavikai ir darbo pasiūlos sferoje. Lietuviai aklai tikėdami tuo, ką sava ir suprantama kalba čiulba pinigus melžiantys sukčiai, patiki pačiais keisčiausiais pažadais.

Galima pamanyti, kad laikai, kuomet būrį lietuvių į Londoną atvežęs tautietis davė teptukų ir liepė dažyti didžiausią tiltą miesto centre, jau praėjo, bet taip toli gražu nėra.

Nors žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose mirgėte mirga patarimų, kaip išvengti apgavikų, neprarasti pinigų, atpažinti įtartiną elgesį, naivuolių vis dar tiek, kad nors vežimu vežk. O sukčiavimo meistrai susišluoja užmokestį už tarpininkavimą (ką daryti, beje, draudžia įstatymai) surandant menamą darbą ir prasmenga tarsi skradžiai į žemę. Dar blogiau, jei pažada sumokėti po savaitės, dviejų ar mėnesio, o kruviną prakaitą kasdien liejęs tautietis galiausiai suvokia, kad jokio užmokesčio jis apskritai negaus.

Girdėjau ne vieną istoriją, kaip pinigus praradę lietuviai nusprendė atkeršyti barbariškai ir surengė savo linčo teismą skriaudikams. Įdomu, kuo tai baigėsi? Ogi skriaudiko kreipimusi į policiją ir kaltinimais užpuolimu bei grasinimu susidoroti. Taip visiškai paprastai nekvailas sukčius nukentėjusįjį paverčia įtariamuoju.

Vieša paslaptis, kad interneto platybėse ir lietuviškose parduotuvėse „iš po stalo“ klesti prekyba receptiniais vaistais. Populiariausi, pasak pardavėjų, antibiotikai ir įvairūs raminamieji bei migdomieji (matyt, Anglijos lietuviai patiria itin daug streso, su kuriuo nebesugeba susitvarkyti).

Taip visiškai paprastai nekvailas sukčius nukentėjusįjį paverčia įtariamuoju.

Vienoje iš populiarių emigrantų grupių socialiniame tinkle, pavadintų „vaistinė“, pasiteiravus, iš kur „vaistininkė“ gauna lietuviškų medikamentų ir kas jei suteikė teisę prekiauti jais Jungtinėje Karalystėje, buvo atšauta, kad tai – ne pirkėjų reikalas.

„Perkate arba ne, jūsų pasirinkimas“, – atsakė grupės administratorius. Na, ir ką tokiu atveju darys tūlas lietuvis – pirks, ne kur dėsis, juk pas vietos gydytoją apsilankyti ir gauti tikrą receptą, įsigyti legalių vaistų – nesąmonė, nes „visi jie durniai, mokslus savo indijose baigę“.

Tokie prekeiviai žmonėms pateikia neaiškios kilmės produktus, o šie su pasimėgavimu juos perka nemąstydami ir neklausinėdami. Šiukštu, negalima, o jei dar neparduos, pasiteiravus, ką tautietis bando „prastumti“ kaip gerą daiktą... Svarstau, kada tokie lietuviai susimąstys apie stiprių raminamųjų ar migdomųjų poveikį? Tuomet, kai kuris nors, nežinodamas, kaip vartoti, bei nepasitaręs su gydytoju, numirs?

Pakanka vien grupę pavadinti „lietuviški vaistukai“ ar „vaistinėlė Londone“ ir emigravusių tautiečių klausimai bei medikamentų užsakymai pasipila, lyg iš gausybės rago. Lietuviškas žodis bei už jo besislepianti tautietė pardavėja (nors kas ten žino) magiškai veikia mūsiškius, net nesumojančius pasitikrinti, su kuo turi reikalų.

Nelegaliai išduotų ir atgabentų receptinių vaistų pramonė Jungtinėje Karalystėje įsišaknijusi taip giliai, kad imu abejoti, ar ji kada nors sumažės. Kur yra paklausa, ten visada atsiras ir pasiūla. Žala sveikatai, įstatymų pažeidinėjimas, kontrabandos pirkimas mūsiškiams, regis, nė motais.

Svarstau, kada tokie lietuviai susimąstys apie stiprių raminamųjų ar migdomųjų poveikį? Tuomet, kai kuris nors, nežinodamas, kaip vartoti, bei nepasitaręs su gydytoju, numirs?

Vienas iš naujesnių sukčiavimo metodų paaiškėjo visai neseniai. Romos katalikų bažnyčios suspenduotas kunigas, vilkintis senosios profesijos sutana ir virš galvos iškėlęs kryžių, suteikdavo sakramentus ir vedė apeigas.

Įkūręs asmeninę bažnyčią, kuri katalikų laikoma sektantiška, vyrukas maustė lietuvius be didesnio vargo, mat išvydus skaistutę ar sutaną ir išgirdus hipnotizuojantį, dvasininkams būdingą balso toną niekam net nekilo klausimų.

Tuo tarpu lietuviai, jau keliolika metų Londone turintys vieną vienintelį kunigą, net nesusimąstė, kad lyg Šventosios dvasios iš dangaus nuleistas kunigėlis atsirado netikėtai, tad gali būti apgavikas, ir patikėjo jam savo vaikus. To pasekmė – ne tik prarasti pinigai, juokdario kepurė, bet ir dešimtys vaikų, kuriems Pirmajai Komunijai teks ruoštis iš naujo, bei nusiminę tėvai, kurių mažiesiems krikštą suteikė ne jų religijos kunigas.

Neteigiu, kad visi be išimties lietuviai Jungtinėje Karalystėje taip ir stengiasi aplink pirštą apvynioti saviškį ir išpešti iš jo kuo daugiau naudos. Tačiau atsarga dar niekam nepakenkė, o įtartino asmens pavardė ar kompanijos pavadinimas labai paprastai gali būti patikrinamas. Galbūt nustebsite, bet kartais pakanka paprasčiausio GOOGLE.

Sukčių buvo ir bus visais laikais, tačiau naivuolių, lyg akli kačiukai besiblaškančių tamsoje ir ieškančių lengviausios išeities, skaičių galima sumažinti. Siūlau ugdyti sąmoningumą ir saugant savo pinigus bei sveikatą, kilus net menkiausiam įtarimui, kad kažkas čia ne taip, pasidomėti atidžiau.

Net patys nežinodami galite pažeisti įstatymą ar tapti nusikaltimo bendrininkais. Nors nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, būtent juo ir naudojasi gimtąja kalba kalbantys ir pralobti siekiantys naivuolių medžiotojai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Verslaujantys Anglijos lietuviai lobsta išnaudodami tautiečius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius