TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sigutė Limontaitė: Verslaujantys Anglijos lietuviai lobsta išnaudodami tautiečius

Šaltinis: 15min
0
A A

Sigutė Limontaitė Didžiosios Britanijos lietuviai neretai vieni kitus įspėja neturėti darbo reikalų su tautiečiais. Ir ne be reikalo. Šie patarimai dažniausiai išsprūsta iš nukentėjusiųjų lūpų, bet kiekvienas emigrantas žino po istoriją, kuomet lietuviai verslininkai svetur aplink pirštą apvyniojo, apgavo, apvogė ar ką blogesnio padarė savo tautiečiui. Su drakoniškais visažiniais lietuviais vadovais teko susidurti ir man.

Emigravus norėjosi nepamiršti lietuvių kalbos ir bent savo malonumui parašinėti. Netrukau įsisukti į vietos lietuvių bendruomenę bei pajusti tvirtą arogantiško Anglijos verslininko (iš didžiosios raidės) kumštį, bandantį parodyti, „kur mano vieta“.

Vienos iš didžiausių Didžiosios Britanijos lietuvių žiniasklaidos priemonių vadovė – puikus pavyzdys to, ką tautiečiai biznieriai emigracijoje vadina vadovavimu kompanijai. Darbuotojams besikeičiant dažniau nei mėnulio fazės, minėta keletos įmonių savininkė (lietuviai, apie kuriuos kalbu, retai turi vos vieną verslą), apsigaubusi šventojo aureole, per šešerius veiklos metus nesugebėjo suprasti, kad kelis vis dar lojalius žmones derėtų paskatinti kad ir paprastu „ačiū“. Padorus atlygis ir pagarba nusipelniusiam darbuotojui, įtariu, nei kartelio nešmėstelėjo pelno ištroškusiose smegenyse.

Negana to, sakinio be klaidų nesugebanti sudėlioti verslininkė manėsi žinanti daugiau už dešimtmečius patirties šioje srityje turinčius žmones. Galiausiai, mokydama „kaip reikia dirbti žurnalistui“, nesugebėjo sukontroliuoti savo elgesio ir driokstelėjo riebių epitetų mano atžvilgiu krušą.

Vėliau, bandydama parsivilioti atgal staiga itin vertinga tapusią darbuotoją, motyvuoti bandė pasinaudodama neatremiama lietuvių verslininkų fraze, bet apie ją vėliau.

Auksinė frazė: be manęs tu – niekas

Pasitelkus geležinį veidą ir išprievartautą mandagią direktoriaus šypseną savo sričių ekspertai kasdien patiria proto plovimo sesiją. Tiesiai per aplinkui jie tikinami turintys jausti dėkingumą, kad juos, „nieko nesugebančius ir kvailus“, teikėsi įdarbinti tokia didinga lietuvio įmonė.

Vieša paslaptis, kad kiekvienas lietuvis verslininkas Didžiojoje Britanijoje šventai tiki esantis geriausias viršininkas šalyje. Bene kiekvieno iš jų mėgstamiausia frazė, kurią, turbūt kartoja vietoj „Tėve mūsų“, prieš miegą yra: „Niekur kitur Anglijoje geriau nerasi, mes suteikiame tau geriausias sąlygas ir mokame daugiausiai“.

Kitaip tariant, kur tu dėsies žiemą basas, tik sėdėk, vargšas emigrante, tylėk pabrukęs uodegą ir ardamas už minimumą malonėk būti dėkingas man. Keisčiausia, kad berdami tuos žodžius, jie nuoširdžiai mano, jog pasirinkimo laisvę turintis žmogus kęs pažeminimą ir nesusiras kitos darbo vietos. Tenka pripažinti, kad dalis vis dar kenčia ir, turbūt, kentės ilgai.

Netrukau įsisukti į vietos lietuvių bendruomenę bei pajusti tvirtą arogantiško Anglijos verslininko (iš didžiosios raidės) kumštį, bandantį parodyti, „kur mano vieta“. 

Toks vienvaldžio monarcho įvaizdis lietuvio sąmonėje, matyt, įsitvirtinęs dar nuo okupacijos, kai direktorius ar brigadininkas visada buvo teisus.

Tas mąstymas, regis, ne taip lengvai išmušamas iš galvos net ir pakeitus šalį bei joje įkūrus savą verslą. Lygiai tokį patį suvokimą turi ir išnaudojami darbuotojai, bijantys mesti darbą ar pasiskųsti.

„Visai man čia gerai, algą moka, darbą turiu, kur aš čia skųsiuosi“, – rypauja jie protingesniam pažįstamam pasiūlius imtis veiksmų.

Lietuviai verslininkai Londone vieni kitus puikiai pažįsta, kartu vakarieniauja ir klastingai šypsodami visomis priemonėmis stengiasi išpešti konkurentų verslo paslaptis bei ateities planus. Tam pasitelkiami ir nešvarūs būdai, pavyzdžiui, buvę konkurentų darbuotojai – lietuviai. Emigrantas, dirbęs pas vieną tautietį verslininką ir keisdamas darbovietę itin dažnai iškeliauja pas kitą, užsiimantį ta pačia veikla.

Taip padariau ir aš, tačiau atsidūrusi buvusio priešo barikadų pusėje netrukau suvokti, kokiam tikslui buvau priimta. Naujasis vadovas, nė nemėgindamas slėpti, išdidžiai pasigyrė, jog kai jam į galvą šauna išganinga mintis suvesti sąskaitas su nepatikusiu lietuviu verslininku, jis pasitelkia savo komandos žurnalistus, kurie, paklusdami tiesioginiam įsakymui,  „į vienus vartus suvaro“ priešininką. Žurnalisto etikos šiame kontekste neaptarsiu, tačiau toks požiūris privertė, švelniai tariant, kilstelėti antakius.

Nors ir įtarinėdamas mane šnipinėjimu konkurencinei įmonei, portalo ir keleto buhalterinių įmonių vadovas visgi priėmė mane į darbą. Beje, konspiracijos teorijos, šnipai ir vagys lietuvių verslininkams vaidenasi kiekviename žingsnyje.

Turbūt, pagal tai, ką mato veidrodyje, vertina ir kitus. Pirmąją ir vienintelę mano darbo dieną jis pats ir keistoji žurnalistų komanda mėgino išpešti iš manęs buvusio darbdavio strategiją, sužinoti įmonės paslaptis ir darbo metodus.

Keletą kartų aiškiai pasakiau, kad nekalbėsiu apie buvusį darbdavį, nes tai su mano naujomis pareigomis visiškai nesusijusi informacija. Dienai besibaigiant išgirdau, kad esu nepageidaujama darbuotoja, mat neduodu kompanijai naudos. Apie kokią naudą kalbama, supratau akimirksniu.

Toks vienvaldžio monarcho įvaizdis lietuvio sąmonėje, matyt, įsitvirtinęs dar nuo okupacijos, kai direktorius ar brigadininkas visada buvo teisus. 

Graudu pripažinti, tačiau išnaudojimas, patyčios ir įvairios smurto rūšys tarp lietuvių vyrauja ne tik nekvalifikuoto darbo sferoje.

Kvalifikaciją turintys specialistai taip pat kenčia viršesnių tautiečių despotizmą. Pradedant bandymu sutaupyti įmonės pinigų mokant skatikus patirties ir žinių turintiems darbuotojams ir baigiant pasyviai agresyviu bendravimu, taikomu darbovietėse, siekiant sumenkinti darbuotojo pasitikėjimą savimi.

Kartą vieno išdidaus Londono lietuvio verslininko buvau paprašyta sutvarkyti jo įmonės tinklapį. Įvykdžiau visus prašymus, atlikau užsakytus darbus, tačiau išrašiusi sąskaitą sulaukiau keisto skambučio.

Lietuviškų parduotuvių tinklo ir odontologijos klinikos savininkas mėgino įtikinti, kad mano darbas nevertas tokių pinigų. Esą „tokių kainų niekur (šios vietos reikšmės jis taip ir nepaaiškino) nėra, o jis galėjęs rasti ir trigubai pigesnį paslaugų tiekėją“.

Bandant paaiškinti, kad skirtingi žmonės už tą pačią paslaugą pateikia skirtingas sąskaitas, buvau išvadinta ufonaute ir man pasiūlyta skristi į savo pačios planetą, kurioje vyrauja kosminės kainos. Tarsi viduramžių vergvaldys verslininkas sumokėjo man vos 37 proc. sąskaitoje nurodytos sumos teigdamas, jog pats įvertino mano darbą ir nusprendė, kiek aš verta.

Tarsi viduramžių vergvaldys verslininkas sumokėjo man vos 37 proc. sąskaitoje nurodytos sumos teigdamas, jog pats įvertino mano darbą ir nusprendė, kiek aš verta.

Galbūt pajutę pinigo svorį, o gal galios saldumą, lietuviai verslininkai dažnai renkasi pavaldinius tautiečius ir naudojasi jų silpnosiomis savybėmis.

Vieni apeliuoja į anglų kalbos žinių trūkumą, kiti – manipuliuoja vaikais, kurių netekęs darbo emigrantas, esą, nebeišlaikytų.

Dar kiti griebiasi kraštutinių priemonių, kad su kuo mažesnėmis sąnaudomis gautų kuo daugiau pajamų, pavyzdžiui, tautiečiams moka algas vokeliuose. Taip iš Lietuvos atsivežta bloga praktika padeda sutaupyti ir čia.

Žinoma, aprašytas darbdavių elgesys toli gražu nėra toks baisus, kaip ieškomo nusikaltėlio Ediko Mankevičiaus, rotveileriais pjudžiusio vištų fermos darbuotojus tautiečius, tačiau vis tiek nepateisinamas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Išbandymas savo kailiu: gauti pašalpą Anglijoje be melo neįmanoma?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min