Netrukau įsisukti į vietos lietuvių bendruomenę bei pajusti tvirtą arogantiško Anglijos verslininko (iš didžiosios raidės) kumštį, bandantį parodyti, „kur mano vieta“.
Toks vienvaldžio monarcho įvaizdis lietuvio sąmonėje, matyt, įsitvirtinęs dar nuo okupacijos, kai direktorius ar brigadininkas visada buvo teisus.
Tas mąstymas, regis, ne taip lengvai išmušamas iš galvos net ir pakeitus šalį bei joje įkūrus savą verslą. Lygiai tokį patį suvokimą turi ir išnaudojami darbuotojai, bijantys mesti darbą ar pasiskųsti.
„Visai man čia gerai, algą moka, darbą turiu, kur aš čia skųsiuosi“, – rypauja jie protingesniam pažįstamam pasiūlius imtis veiksmų.
Lietuviai verslininkai Londone vieni kitus puikiai pažįsta, kartu vakarieniauja ir klastingai šypsodami visomis priemonėmis stengiasi išpešti konkurentų verslo paslaptis bei ateities planus. Tam pasitelkiami ir nešvarūs būdai, pavyzdžiui, buvę konkurentų darbuotojai – lietuviai. Emigrantas, dirbęs pas vieną tautietį verslininką ir keisdamas darbovietę itin dažnai iškeliauja pas kitą, užsiimantį ta pačia veikla.
Taip padariau ir aš, tačiau atsidūrusi buvusio priešo barikadų pusėje netrukau suvokti, kokiam tikslui buvau priimta. Naujasis vadovas, nė nemėgindamas slėpti, išdidžiai pasigyrė, jog kai jam į galvą šauna išganinga mintis suvesti sąskaitas su nepatikusiu lietuviu verslininku, jis pasitelkia savo komandos žurnalistus, kurie, paklusdami tiesioginiam įsakymui, „į vienus vartus suvaro“ priešininką. Žurnalisto etikos šiame kontekste neaptarsiu, tačiau toks požiūris privertė, švelniai tariant, kilstelėti antakius.Nors ir įtarinėdamas mane šnipinėjimu konkurencinei įmonei, portalo ir keleto buhalterinių įmonių vadovas visgi priėmė mane į darbą. Beje, konspiracijos teorijos, šnipai ir vagys lietuvių verslininkams vaidenasi kiekviename žingsnyje.
Turbūt, pagal tai, ką mato veidrodyje, vertina ir kitus. Pirmąją ir vienintelę mano darbo dieną jis pats ir keistoji žurnalistų komanda mėgino išpešti iš manęs buvusio darbdavio strategiją, sužinoti įmonės paslaptis ir darbo metodus.
Keletą kartų aiškiai pasakiau, kad nekalbėsiu apie buvusį darbdavį, nes tai su mano naujomis pareigomis visiškai nesusijusi informacija. Dienai besibaigiant išgirdau, kad esu nepageidaujama darbuotoja, mat neduodu kompanijai naudos. Apie kokią naudą kalbama, supratau akimirksniu.
