Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stanislovas Kairys: Anūkas, staliukas ir konformizmo vėžys

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Stanislovas Kairys Įsivaizduokime paprastą buitinę situaciją: yra namuose judrus ikimokyklinukas ir yra prie staliuko laiba koja susėdusių suaugėlių. Sėdi, šnekučiuojasi, o vaikis vis su reikalais prie mamos. Tai tas staliukas pats arba nuo to staliuko visa kas vis taikosi virsti, sudužti, išterlioti, išsilieti ir t.t.

Jeigu nepaisytume momento konkretybių, tai problemą galėtume spręsti vienu iš dviejų būdų. Pirmasis – išaiškinti vaikui, kad reikia judėti atsargiau, nes neapdairumo pasekmės gali būti tokios ir anokios nepageidautinos.

Antrasis būdas – staliuką su šiokiomis tokiomis vaišėmis kompromisiškai patraukti į šoną taip, kad niekas neturėtų galimybės jį kliudyti ir pridaryti žalos. Kitaip sakant, galėtume pasirinkti arba dabar Vakaruose įsigalėjusį euroamerikietiškąjį problemos sprendimo būdą, arba taikyti vis nepopuliaresnį tradicinį prūsiškąjį.

Kad būtų aiškiau, apie ką čia kalbama, priminsiu klasikinį amerikietiškąjį tos rūšies pavyzdį, užrašą ant automobilio galinio vaizdo veidrodėlio, kad vairuotojas tame veidrodėlyje viską mato atbulai ir kad ten matomi dalykai vyksta jokiu būdu ne prieš nosį, o tiesiai už pakaušio.

Kas tokiu būdu laimima?

Mažų mažiausia automobilio gamintojas tokiu paprastu sprendimu užsitikrina galimybę išvengti atsakomybės, jei koks kvailys važiuodamas automobiliu atbulas ims ir sutraiškys kaimyno kalakutą. (Žinia, būna ir daug blogesnių atvejų. Ir ne tik Amerikoje.)

Visuomenė priversta taikytis prie nevispročių, o ne atvirkščiai. Kad tik nebūtų karo, kaip iki pat XX amžiaus pabaigos mėgo sakyti rusai. O karas yra.

JAV įstatymai sutvarkyti taip, kad bet kokio asmens kvailumo, žioplumo ir nerangumo padarinių „autorystę“ galima nesunkiai perkelti tiems, kas pagamino puikių plataus vartojimo gaminių, pastatė jaukių namų, įrengė patogių laiptų, paklojo nepriekaištingų šaligatvių, sukonstravo smagių atrakcionų, bet nenumatė, kad koks vienas iš dešimties tūkstančių tų visų gėrybių naudotojų bus tikras žioplys ir dar visiškas kvailys, nesugebantis įvertinti savo veiksmų pasekmių. Ir dėl to nukentės pats arba pridarys žalos kitiems.

Iš pirmo žvilgsnio gali nesunkiai pasirodyti, kad Vakaruose įsigalėjęs požiūris, jog į žmogaus teisių visumą įtraukta ir teisė būti kvailiu – visiškai logiškas ir visokeriopai humaniškas žingsnis. Jis ne tik tiksliai atliepia žmogaus teisių įdėjos esmę, bet dar ir apsaugo visuomenę nuo pavojingų incidentų.

Tačiau pažvelgus į šį reikalą atidžiau gali paaiškėti labai nemalonių dalykų.

Pavyzdžiui, jeigu kas garsiai pasako, kad Norvegijoje žmonių prekyba daugiausia verčiasi albanai, tai tik kvailys gali pamanyti, kad VISI albanai yra linkę šitaip bjauriai nusikalsti. Tačiau siekiant išvengti pražūtingos idiotų reakcijos panašių faktų minėti nevalia ne vien Norvegijoje, bet ir beveik visur Europoje. Kitaip sakant, visuomenė priversta taikytis prie nevispročių, o ne atvirkščiai. Kad tik nebūtų karo, kaip iki pat XX amžiaus pabaigos mėgo sakyti rusai.

O karas yra. Jau dabar ir beveik čia.

Tai kaip atsitiko, kad atkaklios pastangos apsaugoti pasaulį nuo bepročių avantiūrų akyse eina perniek?

Įprasta manyti, kad daugelis dabar pasaulyje vykstančių karų kilo grupuočių, kurioms į žmogaus teises nusispjauti, iniciatyva. Tokiems aiškink neaiškinęs, kas yra blogis, o kas gėris, tik veltui sugaiši. Bet ar tikrai vien dėl to?

Ką manyti, kai nenugalima europinė meilė kompromisams akivaizdžiai mutuoja į sunkiai pagydomą konformizmo vėžį?

Žinoma, tų agresyvių grupuočių kaip kokio nestabilaus baldelio niekur nenukiši. Nėra tokių galimybių. Bet lygiai taip pat nėra ir aiškaus ryžto stabdyti agresiją. Ypač Europoje.

Niūriai ironiška yra Vakarų motyvacija vengti iš tiesų ryžtingų veiksmų Kremliaus avantiūristų atžvilgiu. Nuolaidžiaujama blogiui, kad, atseit, nebūtų dar blogiau. Mat vakarietiškoje civilizacijoje jau senokai imta tikėti, kad ko gero geriausias problemų sprendimo būdas – kaip su tuo kol kas turtingu vaišių staleliu – siekti visiems priimtino kompromiso.

Atrodytų, išmintingas požiūris.

Bet ką manyti, kai nenugalima europinė meilė kompromisams akivaizdžiai mutuoja į sunkiai pagydomą konformizmo vėžį? Ar tai reiškia, kad mūsų anūkai kada nors pristigs gerų žodžių minėdami savo protėvius?

Bet mums tai jau neberūpės. Niekas neberūpės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min