Aš atsiprašau už visus lietuvius, kurie socialiniuose tinkluose naudoja žemiausio lygio neapykantos kalbą tam, kad įžeistų saviškius, nors būdami išsilavinę jie širdyje tikrai geri žmonės.
Atsiprašau jaunimo, kad jie turi girdėti ir matyti mūsų „brandžios“ tautos susiskaldymą, kuris visai nebūtina sąlyga gerovei kurti. Atleiskite, prašau, nekopijuokite mūsų.
Atsiprašau visų, kuriuos skriaudžia, iš kurių tyčiojasi, prieš kuriuos kariauja tokie patys žmonės kaip ir skriaudžiamieji. Sunku suvokti, kodėl vis dar tai daro žmogus. Matyt, negeba pažiūrėti į veidrodį, pyksta, pavydi.
Atsiprašau už visus, kurie yra galios pozicijoje, bet negeba aktyviai veikti, konstruktyviai diskutuoti ir protingai ginti silpnesnius.
Atsiprašau už visus politikus, kurie nedirba bendriems, ilgalaikiams mūsų Lietuvos tikslams bei nežino, ką nori nuveikti tapdami politikais. Bet koks veikimas politikui kelia riziką, žinau, bet juk jūs irgi mirsite. Ar žinote kada? Ar jus kas prisimins, ar nesvarbu?
Atsiprašau konservatorių, kad juos įžeidinėja socdemai.
Atsiprašau socdemų, kad juos žemina konservatoriai.
Atsiprašau prezidento ir jo žmonos, kad juos žemina beveik visi.
Atsiprašau žmonių, kad prezidentas netarnauja visiems lygiai ir vertybiškai tvirtai.
Atsiprašau senolių, jūs mūsų šaknys, laisvės gynėjai ir išmintis.
Atsiprašau už visus žmones, kurie taiko dvigubus standartus: sau vienaip, kitiems kitaip.
Atsiprašau už visus žurnalistus, kurie nėra objektyvūs tiesos ieškotojai, o perša savo nuomonę.
Atsiprašau žurnalistų, kad jiems trukdoma ieškoti tiesos. Jūs juk ją randate ir tokiomis sąlygomis. Dar įdomiau.
Atsiprašau už visus korumpuotus, vis dar valstybei neva „tarnaujančius“ vagis ir niekšelius, mes prašome ir norėtume ne tokių istorijų.
Atsiprašau mokytojų, gydytojų, karių, policininkų, ugniagesių, kad negebame pasiekti, kad gyventumėte oriai be šantažo, melo, šmeižto, pykčio, korupcijos, tiesiog dorai dirbdami mylimą darbą. Jūsų dauguma juk esate nuostabūs, sąžiningi žmonės, tiesa?
Atsiprašau visų verslininkų, kad kartais viešumoje žulikus pavadiname verslininkais.
Atsiprašau vaikų, už nederamą tėvų elgesį ir atvirkščiai.
Atsiprašau ligonių, kurie negauna geriausių vaistų ir priežiūros, nors jie jau sukurti seniai. Ypač atsiprašau sergančių vaikų ir jų artimųjų. Juk pinigų trūksta. Kol pats neatsiduri ligoninėje, jų jausmus suprasti iš ekselio lentelės nelengva.
Mano siela plyšta dėl Lietuvą apėmusio susipriešinimo tarp savų.
Atsiprašau senolių, jūs mūsų šaknys, laisvės gynėjai ir išmintis. Atleiskite, nelabai populiarūs esate su savo pasenusiais kūnais ir mintimis, kad jumis pasirūpintume geriau. Mums patiems juk reikia kažkaip prasisukti, išgyventi. O jūs jau kažkaip gal patys kapstykitės.
Labiausiai atsiprašau visų, kurie aplink mane, kad nepastebėjau jūsų gerumo, kad pykau, kad nepasidalinau pakankamai, kad nepatariau ar nepalaikiau, pažadu sau kitais metais būti atidesnis, geresnis, pakantesnis ir labiau jums, mažiau sau.
Žinau, kad man vienam atsiprašyti visų ir už visus nepavyks, gal kiek per daug, tad padėkite man ir jūs, kiekvienas, kuris perskaitėte. Atsiprašykime. Mes esame stiprūs tik tada, kai galime būti atviri, gebantys atsiprašyti, išklausyti, padėkoti, pabandyti suprasti kitą nuomonę ir rasti gerą išeitį iš konflikto.
Ramių šv. Kūčių ir šv. Kalėdų jums ir artimiesiems.
