Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugsėjo 16d. 21:30

Tomas Daugirdas: Dešinės piktumas, kairės gerumas

Reklaminiai plakatai „Už lygybę“ Nepaisant kalbų apie dešinės ir kairės perskyros nykimą, suaktyvėjusios diskusijos Lietuvoje apie žmogaus teises, mažumų galimybes reikštis bei gėjų paradas atskleidžia, jog ši perskyra niekur nedingo, ji tik įgavo naujas formas. Kovos tarp kairės ir dešinės iš ekonominės sferos bei tradicinės priešpriešos tarp požiūrio į kapitalistus ir išnaudotojus persikelia į kitą sferą: žmogaus teisių bei visuomenės vertybių, valstybės gyvenimo normų ar net klausimo apie tai, kas yra valstybė.

Kairumas, kaip ir anksčiau, siejamas su silpnųjų gynimu bei stipriųjų „savivalės“ apribojimu. Skirtumas nuo ankstesnių laikų yra diskusijų ar įtampų laukas, daug labiau nei anksčiau pasislinkęs pasaulėžiūrų bei vertybinių pozicijų link.

Diskusijas apie tai, kas yra ekonominis neturtėlis bei išnaudojamasis yra išstumtos diskusijų apie tai, kas yra išnaudojamasis ar „neturtėlis“ žmogaus teisių prasme. Kalbant apie minimalią ekonominę gerovę, jos apimtį galima apibrėžti labai įvairiai: kaip apsaugą nuo bado mirties ar kaip žmogaus „orumo“ nežeidžiančio gyvenimo užtikrinimo, kai žmogus turi erdvų būstą ar net transporto priemonę. Panašiai įvairi gali būti ir žmogaus teisių apimtis: kaip būsto, gyvybės bei sveikatos apsauga ar kaip asmenybinio kitoniškumo pripažinimas lygiavertišku bei reikšmingu valstybei.

Šiai lygybei ir priešinasi dešinieji, kurie viešojoje erdvėje jau įgauna įvaizdį „monopolistų“, norinčių uzurpuoti išimtinę teisę reguliuoti bei spręsti, kiek kas ir kokių teisių valstybėje gali turėti.

Lietuvoje žmogaus teisių supratimas neabejotinai plečiasi. Tradiciškai šią plėtrą daug labiau už dešiniuosius palaiko kairieji. Pirmiausia todėl, kad šiame procese tie, kurie teisių neturėjo bei jautėsi dėl to nuskriausti, jas įgyja, visuomenėje randasi daugiau lygybės.

Šiai lygybei ir priešinasi dešinieji, kurie viešojoje erdvėje jau įgauna įvaizdį „monopolistų“, norinčių uzurpuoti išimtinę teisę reguliuoti bei spręsti, kiek kas ir kokių teisių valstybėje gali turėti. Dešinieji rodosi kaip ankstesnių laikų ekonominiai kapitalistai, skirtumas vien tas, kad išnaudojimas reiškiasi ne per materialinių vertybių turėjimą, o per turėjimą teisių ir tai, ką galima būtų įvardyti kaip „teisių turėjimą“.

Taip situacija matoma iš kairiųjų pozicijų, ir šis matymas turi nemažą palaikymą visuomenėje. Pagrindinis skirtumas bei nesusišnekėjimas tarp kairiųjų ir dešiniųjų yra tas, kad kairieji į valstybę nežvelgia kaip į darinį, kuris yra sukurtas bei pastatytas ant moralinių ar vertybinių pamatų.

Iš kairiųjų pozicijų valstybė yra interesų ir galių suderinimas ir išlyginimas, laikantis tam tikro sutarto moralės kodekso. Pastarasis gali keistis, jei keičiasi visuomenės situacija, jei atsiranda naujos vertybinės idėjos arba jei pasikeičia interesų ir galių pusiausvyra. Šitaip žiūrint, jei visuomenėje randasi daug netradicinių šeimų ar homoseksualių žmonių, tai valstybė neturi nustatyti jokio prioritetinio šeimos ar gyvenimo modelio, kuris neatitiktų išryškėjusių tendencijų.

Dešinieji, priešingai, tam tikrą moralę siedami su valstybės pagrindais, bus įsitikinę, kad valstybė privalanti nustatyti tam tikras prioritetines vertybių hierarchijas bei gyvenimo modelį. Jei ji nustotų tai daryti, tai jau būtų visai kita valstybė. Tiksliau sakant, tai nebūtų valstybė, o koks nors kitas bendro gyvenimo modelis. Žvelgiant iš šios pozicijos, lygių teisių suteikimas taip pat įgautų moralinį atspalvį, o skirtingos gyvensenos, tarkime, homoseksualų ir heteroseksualų, šeimos būtų traktuojamos kaip lygiavertės moraline prasme.

Žmogaus teisių klausimo dešinieji negali svarstyti atsietai nuo klausimo apie valstybę bei jos pagrindus. Tuo tarpu kairiesiems tai tėra siekis engiamuosius išvaduoti iš jų būklės. Vis dėlto kairieji negali būti iki galo nuoseklūs, nes kad ir kaip gintų žmogaus teisę gyventi, kaip jam norisi, teisės alkoholikui būti alkoholiku ar savižudžiui žudytis negalės aiškinti kaip lygiaverčių teisei nebūti persekiojamam dėl religinių pažiūrų. Apie šias dilemas akademinėse erdvėse yra nemažai diskutuota ir diskutuojama.

Lietuvos visuomenė yra labai politizuota bei labai arti „politikos“. Kokia nors atsiradusi visuomenės grupė ar judėjimas yra labai greiti pretendentai tapti politine grupe. Ji veikia kaip judėjimas iki artimiausių rinkimų, kai deda pastangas patekti į Seimą bei įstatymais įtvirtinti savo pasaulėžiūrą ir pažiūras.

Lietuvoje sankirta tarp dešiniųjų ir kairiųjų yra gana aštri. Dešiniųjų radikalėjimui bei baimėms, regis, nėra jokio pagrindo. Valstybės pamatuose yra įtvirtinta pagarba tradicijoms, tradicinė šeima, tradicinė tautinė valstybė. Vis dėlto pats valstybės funkcionavimas turi daugiau kairiųjų nei dešiniųjų bruožų. Tai atsiskleidžia per jau nusistovėjusį bei tarsi klausimų nekeliantį santykį tarp visuomenės ir valstybės.

Lietuvos visuomenė yra labai politizuota bei labai arti „politikos“. Kokia nors atsiradusi visuomenės grupė ar judėjimas yra labai greiti pretendentai tapti politine grupe. Ji veikia kaip judėjimas iki artimiausių rinkimų, kai deda pastangas patekti į Seimą bei įstatymais įtvirtinti savo pasaulėžiūrą ir pažiūras.

Net tai, kas Lietuvoje suvokiama kaip „pilietinė visuomenė“, dažniausiai suvokiama ne kaip įvairiai pagal skirtingas pažiūras organizuota visuomenė, o kaip politizuota piliečių visuma, kaip grupės, artimai suaugusios su politika, kontroliuojančios ir prižiūrinčios politinį vyksmą.

„Pilietinis“ organizavimasis beveik yra tapęs politinio veikimo sinonimu. Lietuvoje beveik nesama viešumoje matomų nepolitizuotų visuomeninių organizacijų, nebent tos, kurios rūpinasi beglobiais gyvūnais. Tačiau turbūt mažai kam liežuvis apsiverstų pasakyti, jog moksleiviai, dalį vasaros praleidžiantys valydami gyvūnų narvus, yra pilietiški. Nes „pilietiškumas“ juk visai kas „kita“...

Lietuvoje labai trumpas kelias nuo viešo pasaulėžiūros ar požiūrio pareiškimo iki siekio bei galimybių jį kaip išskirtinį įtvirtinti politiškai, įstatymo būdu. Lietuvos valstybės himne minima „praeitis“, iš kurios semiama stiprybė bei valstybės kūrimosi istorija skatina Lietuvos neopagonis nesitenkinti vien ritualų praktikavimu, o siekti tradicinės religijos statuso.

Bet kuris aktyvesnis veikėjas viešumoje priimamas ir net save anksčiau ar vėliau ima suvokti kaip potencialų politiką. Visuomenės veikėjas šiame kontekste tėra iki galo neišsiskleidęs politikas, pagal save siekiantis tvarkyti valstybę bei ketinantis ištaisyti viską, ką ankstesni politikai yra padarę blogai ar netinkamai. Jis nesitenkina bendradarbiaudamas su politikais ar kreipdamas tinkama kryptimi kurios nors partijos politinę programą. Jis pats nori tapti politiku, ir kelias nėra tolimas. Tai aiškiausiai parodė nesena Garliavos istorija.

Pradžioje spontaniškas visuomeninis sambūris aktyviai kurį laiką reiškėsi viešumoje. Jis jaudino žmones apie mergaitę, kurios niekas tarsi negynė, o valstybė ir politikai buvę prieš ją nusistatę ir susimokę. Nereikėjo būti dideliu pranašu numatant, kad neilgai trukus sąjūdis pasuks į politiką: ne vien pareikš pretenzijas, bet ir pateks į Seimą bei gaus įgaliojimą perdaryti valstybę. Galbūt ir būtų perdarę, jei būtų gavę daugiau balsų. O jei nebūtų perdarę, tai bent sukėlę nemenką teisinę sumaištį.

Antai nėra sunku įsivaizduoti, kad gėjų tapimas politine jėga gali prasidėti nuo jų viešo parado bei tam tikros kankinystės, kuria šis judėjimas jau yra apgaubtas. Kankinystė, reali ar potenciali, abejonių nekelia. Miesto meras krovėsi sau politinį kapitalą juos vaikydamas bei nesuteikdamas teisės paradui.

Visuomeniškumo ir politiškumo glaudus suaugimas yra valstybės aiškus kairuoliškumo požymis. Politiniame gyvenime mažai nerašytų taisyklių ar bendro supratimo, kuris skatintų nesibaiminti bei pasitikėti, kad valstybė staiga nebus perkeista, joje politinį dominavimą perėmus kuriai nors visuomeniškai aktyviai grupei. Supratimas, kaip menkai Lietuvoje išsivysčiusi aktyvioji visuomenė bei koks menkas jos atitrūkimas nuo politikos, skatina su nepasitikėjimu žiūrėti į viešumoje aktyviai pradėjusį reikštis visuomeninį sąjūdį ar grupę.

Antai nėra sunku įsivaizduoti, kad gėjų tapimas politine jėga gali prasidėti nuo jų viešo parado bei tam tikros kankinystės, kuria šis judėjimas jau yra apgaubtas. Kankinystė, reali ar potenciali, abejonių nekelia. Miesto meras krovėsi sau politinį kapitalą juos vaikydamas bei nesuteikdamas teisės paradui.

Bent dvi savaites prieš paradą gėjai buvo užgauliojami nerenkant žodžių. Socialiniai tinklai bei blogai sudaro sąlygas vartoti posakius, peržengiančius bet kokias žurnalistinės bei etikos apskritai ribas. Komentarai socialiniais tinkliniais kanalais sklido į visas puses.

Parado metu gerai nusiteikę demonstruojantieji buvo lydimi keiksnojimų bei persikreipusių veidų. Radosi nemažai tų, kurie ėmė solidarizuotis su maršu, ko anksčiau niekada nebuvo darę, nes silpnųjų ir nepripažintųjų persekiojimas buvo tarsi pernelyg akivaizdus.

Matant kitų visuomenėje buvusių ryškių pavyzdžių politinę sėkmę, neabejotinai kyla baimės dėl šio judėjimo tolesnės raidos politinių perspektyvų. Gėjų atstovai veikiai gali užsimoti tapti politine jėga bei politiškai įtvirtinti tam tikrą gyvenimo būdą kaip moraline prasme lygiavertį kitiems gyvenimo būdams valstybėje. Tokiu atveju homoseksualumas taptų viena valstybės gyvenimo normų.

Žvelgiant iš dešiniųjų pozicijų, tokia situacija reikštų, kad būtų perkeisti valstybės pagrindai, moraline prasme ji būtų kita valstybė. Nepasitikėjimas politikos stabilumu bei valstybės pamatų tvirtumu dešiniuosius skatina užimti radikalią poziciją ir visuomeninių judėjimų bei viešų eitynių atžvilgiu.

Kairieji, gindami mažuosius, skriaudžiamus ir silpnuosius, Lietuvoje neabejotinai yra daug simpatingesni ir „geresni“ už dešiniuosius, net jei abiem pusėms trūksta mandagumo ir etiketo. Kairieji tarsi prieš nieką nekovoja, nesiekia visuomenei primesti vertybinių ar moralės požiūrių, yra taikiai bei geranoriškai nusiteikę. Vienintelis dalykas, ką būtų galima jiems prikišti, tai tam tikrus neapsižiūrėjimus, kilusius ne iš „blogos valios“, – kad ir atėjusios krizės pražiūrėjimą. Panašiai ir vertybių srityje, kurių sumaištis visuomenei, nepratusiai prie atsakomybės, gali pasirodyti daug patrauklesnė nei kovojimas dėl tam tikrų „tradicinėmis“ vadinamų vertybių ar vertybinių hierarchijų.

Dešinieji yra mažiau „patrauklūs“, nes jų įvaizdis vis labiau siejamas su įvairiomis kovos ir priešinimosi formomis, nepasitenkinimu ir „piktumu“.

Dešinieji yra mažiau „patrauklūs“, nes jų įvaizdis vis labiau siejamas su įvairiomis kovos ir priešinimosi formomis, nepasitenkinimu ir „piktumu“.

Antai teroristinis radikalumas dažnai siejamas su dešine, o ne su kaire. Veikiausiai niekam Lietuvoje nekyla klausimų, kas buvo Andersas B. Breivikas, dešinysis ar kairysis. Panašiai būtų klasifikuoti ir musulmonų teroristai, kad ir Osama bin Ladenas. Netikslu būtų sakyti, kad tai tėra senosios retorikos apie „dešinįjį ekstremizmą“ bei „religinį fanatizmą“ atspindžiai.

Šiuo metu tai yra dabarties reiškinys. Jis skatina romantizuoti valstybės perversmus, tokius kaip revoliucija Rusijoje ar Kuboje, į pirmą planą iškeliant engiamųjų bei skriaudžiamųjų išlaisvinimą, o į tolimąjį planą – revoliucijų sukeltą terorą bei sumaištį.

Tai reiškinys, kuris valstybės ir moralės siejimą skatina prilyginti išnaudojimui ar net terorui. Kairumas yra tapęs radikaliu ir dominuojančiu. Todėl dešinieji Lietuvoje ar kitur šiandien turi būti vertybiškai radikalūs, nes kitaip išnyktų valstybė, kuri turi moralinę prasmę.

nzidinys.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min