Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Daugirdas: Lietuviškasis krikščioniškumas ir autoritarizmas

Šaltinis: Tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai, nr. 7.
0
A A

Kryžius Vienas iš nuolat aktualių viešumos klausimų Lietuvoje yra krikščioniškosios pozicijos ir politikos klausimas. Aktyviai besireiškiančių krikščionių (o gal ir krikščionių apskritai) Lietuvoje nėra daug. Tačiau viešumoje krikščioniškumas ar „krikščionys“ dažnai demonizuojami kaip tarsi paskutinis vertybiškai represyvus totalinis bastionas demokratinėje valstybėje.

Krikščioniška vieša pozicija siejama su noru drausti žmonėms gyventi kaip jie nori ir kontroliuoti valstybines ar visuomenės institucijas. Tereikia prisiminti atvejį su Žurnalistų etikos komisija, kurioje projektuojamas katalikų vyskupų atstovavimas, regis, buvo politikų nesuderintas su pačiais vyskupais.

Dėmesio vertas klausimas, ar krikščionys, Bažnyčia ar Bažnyčios siekia užvaldyti, kontroliuoti ir represyviai kitų grupių atžvilgiu valdyti nepriklausomą Lietuvos valstybę? O galbūt su tuo siejamos ydos glūdi ne tiek krikščioniškoje pozicijoje, kiek dabartinėje valstybėje ir jos polinkyje valdyti ir kontroliuoti dalykus, į kuriuos ji kištis neturėtų?

Sociologas Mažvydas Jastramskis, neseniai panašiai klausdamas pastebėjimuose „Apie religiją, homo sovieticus ir Lietuvą“, atkreipė dėmesį, kad neva didelė konservatyvaus religingumo įtaka politiniams sprendimams susijusi ne tiek su visuomenės religingumu, kiek su tam tikru žmogaus galvojimu: „Nereikia maišyti konservatyvumo, kaip ideologijos, ir polinkio į autoritarizmą“.

Kaip argumentą jis pateikia sąlygiškai menką visuomenės religingumą, nedidelį skaičių praktikuojančių žmonių bei krikščioniškai angažuotų stiprių politinių partijų nebuvimą. Tai jį veda prie išvados, kad „negalima į vieną kokteilį suplakti krikščionybės ir autoritarizmo. Taip darant, netiksliai įvertinami tiek patys krikščionys, tiek žmonės, pasižymintys autoritarinėmis nuostatomis“.

Šios įžvalgos labai įdomios ir vertos tolesnių plėtojimų. Tačiau vis dėlto autorius be reikalo atsiriboja nuo krikščionių santykio su autoritarizmu.

Žvilgsnį, pastebėjusį, kad Lietuvoje labai silpnas politinis organizavimasis, galėtume pakreipti ir kita kryptimi. Jei Lietuvoje egzistuotų stip­ri krikščionių partija ar partijos, tai autoritarinės nuostatos galbūt būtų dar stipriau išreikštos. Kūdikio susilaukusios netekėjusios merginos, kaip pasitaikydavo prieš keletą dešimtmečių Airijoje, o gal ir kitose šalyse, būtų įdarbinamos sunkiems priverstiniams darbams vienuolynuose dirbti, kūdikį iš jų atimant ir atiduodant įvaikinti.

Tokios nuostatos su evangeliniu mokymu neturi daug ko bendra. Dabartiniai politikai ar aktyvūs krikščioniškieji kovotojai sakytų, kad lengva buvę apaštalams, kurie keliavę iš vietos į vietą ir kuriems nereikėję dirbti atsakingais pareigūnais, veikti kaip politikams, orientuotiems į rinkėjų nuotaikas bei privalantiems ginti tradicines vertybes bei visuomenės moralinius pagrindus.

Tad su autoritariniu galvojimu sąsajų čia esama, ir verta svarstyti, kokia šio autoritarizmo kilmė, bei ką čia veikia krikščioniškumas.

Su krikščionybe sieja­mas autoritarizmas kyla iš to, kad siekiama sude­rinti du skirtingus dalykus: krikščioniškąjį tikėjimą ir visuomenės visuotinumo ar bendrumo idėją.

Su krikščionybe sieja­mas autoritarizmas kyla iš to, kad siekiama sude­rinti du skirtingus dalykus: krikščioniškąjį tikėjimą ir visuomenės visuotinumo ar bendrumo idėją. Visuomenės visuotinumo idėja esmiškai remiasi liberaliais principais, kurių teoriniam radimuisi didžiausią įtaką padarė Johnas Locke‘as bei vėlesni jo kolegos. Visuomenės visuotinumas buvo grįstas visų žmonių lygia teise į laisve, iš čia plaukiančiomis lygiomis teisėmis bei visų lygia atsakomybe prieš įstatymus. Remiantis tokiu pagrindu, galima sukurti visuomenės bendrumą, kai visi yra tam tikrais atžvilgiais lygūs.

Liberalioji lygybės ir visuotinumo idėja dažnai esti visai be reikalo kritikuojama iš krikščioniškų ar „krikščioniškų“ pozicijų kaip visas moralines nuostatas traktuojanti lygiai. Be reikalo kritikuojama todėl, kad pradinė idėja apie lygybę ir visuotinumą yra anapus moralinių pozicijų, ji paliečia tik labai siaurą žmogaus veikimo ir visuomenės funkcionavimo pusę: tam tikrus būtinuosius pagrindus, kad visuomenė apskritai veiktų kaip tokia, kurioje žmonės gali jaustis saugūs ir laisvi.

Problemų randasi, kai krikščionys politikai bei aktyvistai atvirai ar nemačiomis perima šią liberaliąją idėją. Tada jie ją perpina su mintimi apie visuomenės individą kaip krikščioniškąjį žmogų bei jam tikėjimo keliamą uždavinį gyventi krikščioniškai vertingą gyvenimą ir tobulėti.

Nuo šio visuomenės pavidalo netoli iki minties apie visuomenę, kurioje lygiai visiems privalomas tikslas dvasiškai, moraliai ir visuomeniškai tobulėti, ir kurioje atsakingos institucijos turi instrumentus kovoti su to nedarančiais ir nepaisančiais.

Krikščioniškasis autoritarizmas ir randasi tuomet, kai krikščionys, tarsi ir patys to nejausdami, perima liberaliosios valstybės idėją bei ją stengiasi paversti Visuotinės Bažnyčios žemėje tikrove. Paradoksas čia tas, kad tai darydami krikščionys kritikuoja liberaliuosius principus kaip tarsi iškraipančius teisingos valstybės idėją. Nors iš tiesų krikščioniškų nuostatų perpynimas su liberaliais principais jas ir iškraipo.

XX a. totalitarizmai atskleidė, kaip pavojinga valstybę statyti ant bendrų idėjinių pamatų. Nacizmo atveju ta idėja buvo tauta ir jos tobulėjimo bei gerovės perspektyva. Sovietinio bolševizmo atveju tai buvo nuskriaustųjų klasė, jų gerovė bei idealios laimingųjų visuomenės sukūrimo tikslas. Nei viena, nei kita idėja iš pradžių nebuvo baisios ir atgrasios.

XX a. totalitarizmai atskleidė, kaip pavojinga valstybę statyti ant bendrų idėjinių pamatų. Nacizmo atveju ta idėja buvo tauta ir jos tobulėjimo bei gerovės perspektyva. Sovietinio bolševizmo atveju tai buvo nuskriaustųjų klasė, jų gerovė bei idealios laimingųjų visuomenės sukūrimo tikslas.

Tačiau jų vienareikšmis susiejimas su valstybe sukūrė monstrus. Gražios bei tarsi savaime teisingos idėjos leido išplėsti valstybės veikimo ribas, leido jai kištis į žmonių asmeninius gyvenimus, jų pasirinkimus, galiausiai – ir atrinkti (ne)tinkamus žmones idėjai įgyvendinti, kitus nurašant į žmonijos broką ar nukreipiant į papildomą perdirbimą. Kelias į jų visišką pergalę veda per nuolatinę prievartą („revoliuciją“) kitų idėjų atžvilgiu. Kaip 1924 m. dar vis Lenino idėją kartojo Stalinas: „Proletarinė revoliucija, jos judėjimas, jos užmojis, jos laimėjimai įsikūnija tik per proletariato diktatūrą“.

Valstybę taip pat pavojinga statyti ir ant vieningos krikščioniškosios idėjos. Galime nesunkiai prognozuoti, kas įvyktų, jei juos padėtume po liberaliąja demokratija. Būtų kuriamos valstybinės programos, šią idėją sukonkretinančios iki aiškių priemonių. Valstybės administracinis aparatas perimtų šias priemones ir jas detalizuotų iki konkrečių instrukcijų bei pradėtų įgyvendinti. Būtų iš esmės pertvarkyta švietimo sistema, visas turimas priemones ir instrumentus nukreipdama tam, kad būtų formuojami teisingi krikščionys. Krikščionys anksčiau ar vėliau neabejotinai sukiltų prieš tokią valstybę, ir, žinia, taptų jos persekiojami.

Liberaliosios valstybės principų atradimas, o vėliau ir tokių valstybių kūrimasis buvo didelė nauda ir laimėjimas krikščionims. Ją ir sukūrė patys krikščionys savo patogumui. Tai leido užbaigti XVI a. prasidėjusius religinius karus. Jei nebūtų buvę sutarta dėl bendro gyvenimo principų, ir karai būtų tęsęsi, galbūt už šimto metų galiausiai būtų nugalėję „teisingieji“ krikščionys, visą Europą, jei kas iš jos dar būtų likę, paėmę į savo rankas bei sukūrę vieningą krikščionišką politinę tvarką. Todėl politinio sugyvenimo būdo atradimas buvo didelis pasiekimas, net jei jis ir nebuvo įgyvendintas iš karto ar sklandžiai.

Anuomet būtinybė susitaikyti su tuo, kad reikės greta ir taikiai gyventi su „klaidatikiais“ krikščionimis, „eretikais“, galėjo atrodyti kaip teisingų krikščioniškųjų principų išdavystė, šiandiene kalba – „liberalizmas“.

Šie svarstymai nesiekia kaip didelės gėrybės ginti ar liaupsinti liberaliosios valstybės ar jos lietuviškojo varianto.

Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, valstybė yra neišvengiamas blogis ir pavojingas gėris tuo pat metu.

Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, valstybė yra neišvengiamas blogis ir pavojingas gėris tuo pat metu.

Neišvengiamas blogis, nes valstybė nėra „Dievo valstybė“, idealiai politikoje galinti realizuoti krikščioniškąjį gėrį. Ji yra pavojinga, nes krikščionys gali pasiduoti iliuzijai, kad ji tokia galėtų tapti bei mėginti politinėmis priemonėmis įgyvendinti teisingą idėją. Tai galiausiai atsigręžtų prieš pačius krikščionis, nes nuvestų prie neišsprendžiamų vertybinių sankirtų ir kovos.

Liberaliajai valstybei, kuri prieš kelis šimtus metų gimė kaip trapus darinys siekiant nesutaikomybių taikos, kyla toks pavojus išsigimti. Jis glūdi labai patrauklioje pagundoje visuotinai politiškai realizuoti vertybinį aiškumą. Tai reiškia įsileisti į savo pagrindą kokią gražią ir tarsi nekenksmingą idėją, kuriai pripažįstamas visuotinis reikšmingumas bei teisė represuoti visas kitas idėjas.

Tokia idėja šiandien yra specifiškai suvokiamos žmogaus teisės. Ji pavojinga ne todėl, kad esama žmonių, ginančių įvairių grupių žmonių specifines teises. Blogis randasi, kai valstybė prisiima pareigą ginti ne visiems žmonėms svarbias teises (žodžio laisvę, teisę apsiginti teisme ir pan.), bet ir tam tikrų grupių teises.

Diskusija dėl homoseksualų teisių valstybinio gynimo susilaukia priešpriešinio krikščioniško atsako, kad valstybė turėtų prioritetizuoti krikščioniškas vertybes. Tačiau iš tiesų tokio pobūdžio diskusija atskleidžia, kiek giliai valstybė Lietuvoje kišasi ir reguliuoja žmonių privatų gyvenimą.

Diskusija dėl homoseksualų teisių valstybinio gynimo susilaukia priešpriešinio krikščioniško atsako, kad valstybė turėtų prioritetizuoti krikščioniškas vertybes. Tačiau iš tiesų tokio pobūdžio diskusija atskleidžia, kiek giliai valstybė Lietuvoje kišasi ir reguliuoja žmonių privatų gyvenimą.

Čia ir atsiskleidžia „autoritarizmo“, siejamo su krikščioniškumu, šaknis. Lietuvos įstatymuose esama įtvirtintų su žmogaus privačiu gyvenimu, jo vertybėmis susijusių nuostatų, kurios yra atvirai ar latentiškai krikščioniškos, kad ir tradicinės šeimos samprata.

Kita vertus, pastaraisiais metais viešumoje vis garsesnės kitas vertybines pozicijas išreiškiančios nuostatos, siekiančios turėti daug tvirtesnes pozicijas valstybės pamate bei dėl jų vis aktyviau kovojančios.

Į šią kovą įsileidusiems krikščionims, jaučiantiems netvirtą bendrą visuomenės palaikymą, telieka užimti gynybinę bekompromisę, o kai kada – ir desperacinę poziciją. Kova tik prasideda. Visuomenės krikščioniškumo statistika, jei ji nesikeis, leidžia prognozuoti, jog ji gali baigtis ne krikščionių naudai. Tuomet šiandien vis dar pastebimi krikščioniški vertybiniai elementai valstybės statinyje būtų pakeisti kitais.

Lietuvos krikščionims daug toliaregiškiau būtų kovoti ne tiek prieš naujas „gražias idėjas“, kiek už valstybę, kuri taptų kuo mažiau vertybiškai autoritarinė.

Reiškia, ji kuo mažiau politinėmis bei administracinėmis priemonėmis reguliuotų žmonių privatų gyvenimą: išvaduotų mokyklas iš vaikų valstybinio vertybinio auklėjimo, nekontroliuotų viešos žodžio laisvės primesdama vertybinį tolerantiškumą, tačiau taip pat – ir nenurodinėtų, kaip, su kuo ir kur tuoktis, neklasifikuotų santuokų pagal jų didesnį ar mažesnį vertingumą valstybei ir pan. Net jei tai ir reikštų šiuo metu sunkiai įsivaizduojamą kultūrinį lūžį.

www.nzidinys.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min