Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Daugirdas: Matrioškinis Vilnius – apie grožį ir vamzdį

Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai Nr. 5.
0
Skaitysiu vėliau
A A

"Vamzdis" tapo visų "meno specialistų" išmanymo demonstravimo simboliu Vasaros pradžioje naujai įsižiebusioje diskusijoje apie Vlado Urbanavičiaus skulptūrą Vilniuje „Krantinės arka“ dažniausiai pabrėžiama, kad ji „negraži“. Kaip įvardijo Seimo narė Agnė Bilotaitė, „vamzdžio“ buvimas neturįs estetinio pagrindo. Diskusija paskatino pamatyti, jog „grožio“ Vilniuje vis daugiau, tačiau jis ima griauti miesto gyvenimą ir naikina jo gyvybę.

Stengiantis susitelkti ir atspėti, kas gi būtų „gražu“ tokiam žvilgsniui, mintis nuveda prie tikrai gražaus ir akies netrikdančio beveik tobulo daikto – „matrioškos“. Grožiu šis suvenyras yra nepralenkiamas.

Kadras iš video/Skulptūra Sereikišių parke
Kadras iš video/Skulptūra Sereikišių parke

Pirmiausia, dažniausiai išpieštas ryškiomis spalvomis, ir dar nulakuotas, tad spalvingas paviršius iš tolo šviečia. Kita vertus, tai yra dviejų tobulų akiai dalykų derinys – kiaušinio ir žmogaus atvaizdo. Be to, nors matrioška ir sluoksniuota, joje nesama jokio netikėtumo. Nuimdamas vieną sluoksnį nesitiki ten aptikti kokios bjaurybės ar baisybės, o vis tą patį.

Tikiesi ir nenusivili. Viduje randi, tegul ir kiek mažesnį, tokį pat gražų žmogišką pavidalą, ryškiomis akimis, rausvais žandais ir gražiai nulakuotą.

Po jo – dar ir dar kitą, kol galiausiai pasieki giliausią matrioškos branduolį, kuris yra toks pat spalvingas ir gražus.

Stengiantis susitelkti ir atspėti, kas gi būtų „gražu“ tokiam žvilgsniui, mintis nuveda prie tikrai gražaus ir akies netrikdančio beveik tobulo daikto – „matrioškos“. Grožiu šis suvenyras yra nepralenkiamas.

Gyvenimas Lietuvoje ima vis labiau panėšėti į tą matriošką. Daug ryškių spalvų ir šviežio ką tik užtepto lako kvapas. Pakanka nuvykti į kokį miestelį ar rajono centrą, ir bus galima savo akimis įsitikinti, kaip jie pagražėję.

Šaligatviai iškloti naujomis trinkelėmis, skverai ir centrinės aikštės papuoštos gėlių klombomis. Radosi jaukių viešųjų erdvių, kuriose renkasi mamos su vežimėliais ir vaikais, o ne girtuoklių kompanijos.

Kažkiek pasikeitė ir pačių gyventojų kultūra, nes pasodintos gėlės ne visuomet išretinamos per naktį, o suoleliai sulaužomi gal kartą per sezoną. Ką jau čia apie Vilnių. Pasidažęs ir vis mažiau apšiuręs džiugina akį. Oranžiniai dviračiai funkcionuoja, priešingai visoms skeptikų įžvalgoms. Net automobiliai vasarą atrodo švaresni, geriau prižiūrėti ir nuplauti.

Vasarą vyksta įvairiausių miestą dar labiau papuošiančių renginių. Kad ir Dainų šventė. Margaspalviais tautiniais rūbais apsirengusios moterys ir vyrai kelias dienas puošė miestą kaip kokie tautinio grožio simboliai. Malonino vilniečių ir užsieniečių akis bei kėlė gerus jausmus ir mintis.

Rūbai bei batai nauji ir nenušiurę, tarsi nuo siuvėjų stalo, švytėdami nenusileido matrioškų lakui. Pačios šventės grožis tarsi net neleido abejoti jos keistenybėmis ar atvirai kalbėti apie nemažos dalies renginių keliamą nuobodulį.

Graži Gedimino pakalnė, gražiais senoviniais rūbais žmonės ilgais plaukais, gražus aukuras ir jame deganti ugnis, gražūs paslaptingi ritualai... Tarsi net liežuvis neapsiverčia klausti, kokia čia nesąmonė ir kodėl į Dainų šventės programą įtrauktos „istoriniam Lietuvos laisvės keliui skirtos apeigos ant Gedimino kalno“.

Grožis yra užvaldęs televiziją. Sėkmingiausi projektai, džiuginantys prodiuserius ir žiūrovus. Stilistų komandos intensyviai dirba, kad viskas būtų gražu ir nepriekaištinga. „Šok su manimi“ ar „Šok su žvaigžde“ pritraukia prie ekranų ir panardina į grožio vaišes.

Atsidarę interneto informacinius portalus, daugiausia vaizdų pamatysime iš buvusių ir esamų manekenių ar tam tikrose terpėse Lietuvoje populiarių grupių atlikėjų gražaus gyvenimo vaizdų. Akį traukiantys pavidalai gražių saulės nušviestų paplūdimių ar peizažų fone. Gražūs yra ir maksimų reklaminiai prekių katalogai.

Atsidarę interneto informacinius portalus, daugiausia vaizdų pamatysime iš buvusių ir esamų manekenių ar tam tikrose terpėse Lietuvoje populiarių grupių atlikėjų gražaus gyvenimo vaizdų.

Kas galėtų ginčytis, kad daug džiugiau tuomet, kai aplink daugiau grožio ir spalvų. Gražus operos pastatymas, gražūs teatro spektaklio kostiumai išryškina pasakojimą, daro jį įsimintiną ir nepakartojamą. Tačiau lietuviškoje aplinkumoje grožis tampa tarsi absoliutus argumentas, visus kitus nustumiantis į šalį. Panašiai kaip matrioška ar tautiniais rūbais apsitempusi stotinga moteriškė. Galima pateisinti viską, jei tai „gražu“.

Vilniuje galima matyti, kaip per „grožį“ vieni dalykai įsitvirtina, išstumdami kitus. Valdovų rūmai yra daug „gražesni“ nei Arkikatedra. Neabejotina, kad jų gražinimui nuolat skiriant lėšų, rūmų fasadas nenušiurs, bus baltas ir švytės. Visai kitaip nei greta esančios katedros, kuri kiek apsilaupiusi, o skulptūros – apdulkėjusios. Ką ir kalbėti apie aiškiai matomus trūkius sienose. Būdami „gražūs“ ir prižiūrėti Valdovų rūmai tarsi savaime įgyja pateisinimą dėl buvimo, tampa vertingu miestui dalyku.

Visuotinai įsigalinčio grožio aplinkumoje klysta manantieji, kad pakrantės ir gatvių liepos Vilniuje buvusios iškirstos vien todėl, kad kažkas norėjęs užsidirbti ar viską sutvarkyti „paprasčiau“. Kad užuot iškirtęs tikrai senas supuvusias liepas, nesivarginęs jų identifikuoti, ir iškirtęs visas. Galėjo būti įvairių motyvų.

Tačiau taip radikaliai pasielgti neabejotinai paskatino tokius veiksmus pateisinanti ir imanti įsivyrauti nuostata, kad aplinka turinti būti „graži“. Sena liepa nėra „graži“: gumbuota, su suskeldėjusia žieve, keliomis įlūžusiomis šakomis ir įskilusiu kamienu. Jos šakos nėra išaugusios proporcingai vienodai į skirtingas puses. Ji turi individualių bruožų, verčiančių skaitytis su jos buvimu: kad ir šaligatvio plyteles iškėlusia šaknimi. Ką ir kalbėti, kad atstumai tarp tokių senų liepų veikiausiai buvo nevienodi, o jų kamienai – skirtingu atstumu nutolę nuo šaligatvio krašto.

Senosios liepos neturėjo jokių galimybių išlikti mieste, nuo savo paviršiaus šluojančiame visa, kas nėra „gražu“. Krantinėje dabar gražiai ir nepriekaištingai išsirikiavę kas du metrus susodinti nauji medeliai. Jie iš tiesų daug labiau dera prie Valdovų rūmų fasado ir šokių projektų.

Visapusiškai norus ir jausmus užplūdus grožiui, teisintis reikia negražumui ir suvargimui. Jo neturėtų būti, ar jis turėtų taip giliai pasislėpti, kad nebūtų matomas. Jei mieste kyla poreikis kuo nors „atsikratyti“, lengviausias kelias tą dalyką ar daiktą paversti negražiu ar bjauriu. Antakalnyje ar Žvėryne, ar kur kitur koks neprižiūrimas stovintis ir kasmet vis labiau yrantis medinukas kasdien vis labiau praranda teisę būti. Galiausiai ugnis išvaduoja erdvę iš šio nemalonaus vaizdo. Tai mažai kam suvirpina jausmus, nes pašalinus bjaurastį randasi daugiau grožio.

Visapusiškai norus ir jausmus užplūdus grožiui, teisintis reikia negražumui ir suvargimui.

Žaliojo tilto skulptūros progresuoja link tapimo bjauriomis, į kurias niekas negalėtų žiūrėti nejausdamas atgrasumo. Net iš toli matyti, kokios jos apgailėtinos ir baisios, kokios apleistos. Tilto turėklai buvo ne kartą perdažyti, pats tiltas nakčiai apšviečiamas. Juo labiau su juo kontrastuoja skulptūros.

Kadaise buvusios gražios kaip daiktai, nepaisant ideologinių implikacijų, šiandien jos yra bjaurios. Tačiau bjaurios ne todėl, kad pasišlykštėjimą keltų totalitarinis menas. Jei jos tuos dvidešimt metų būtų prižiūrėtos, perdažomos ir saugomos, spindėtų saulėje tamsaus metalo atspalviu, tai noras jas nugriauti veikiausiai gautų ryžtingą ir sunkiai atremiamą atkirtį.

Į skulptūras nesmagu žiūrėti. Ypač apšvietus saulei aiškiai matyti parūdijusios dėmės. Užmetus į jas akį kyla mintis, kad kurią dieną nuo darbininko skulptūros gali atlūžti ir nukristi plyta su visa ranka, nuo karių skulptūros – atskilti vėliava su dalimi kario šono, o nuo valstietės – kviečių pėdas su visa koja. Jų bjaurumas tampa fizine grėsme pro šalį einantiems žmonėms, gali sukelti nelaimę.

Bjaurumo argumentas grožio aplinkumoje kaip neužginčijamas kalnas iškyla virš visų ideologinių argumentų ir įrodinėjimų. Vieni gali argumentuoti, kad sovietinių skulptūrų Vilniaus centre buvimas primena totalitarinę praeitį, todėl jos neleidžiančios jos užmiršti; kiti gali sakyti, kad tai tiesiog netinkamas totalitarinės praeities demonstravimasis dabartinėje Lietuvoje. Tačiau ginčą išspręs ne argumentai ir net ne visuomenės nuomonė, o kurioje nors skulptūrinėje kompozicijoje atsiradęs akimi matomas plyšys.

Vytauto Landsbergio ironiją dažnai sunku suprasti. Tačiau kalbėdamas apie tai, kad raudonarmiečiai saugą Nėries krantinės vamzdį, bei prisakydamas „Paveldas – paveldą. Šiukštu nenuiminėkit vamzdžio anksčiau, negu raudonarmiečių“, jis nurodė į paradoksalią vertybinę miesto atminties situaciją. Dėl tilto raudonarmiečių taip aktyviai nediskutuojama kaip dėl vamzdžio, nes jie vis dar nepakankamai surūdiję.

„Krantinės arka“ yra akivaizdus iššūkis tam, kas vyksta mieste. Tai tiesos momentas paviršutinio gražinimosi kontekste. Vamzdis buvo pastatytas ne todėl, kad buvo gražus. Toks jis niekada ir nepretendavo būti.

„Krantinės arka“ yra akivaizdus iššūkis tam, kas vyksta mieste. Tai tiesos momentas paviršutinio gražinimosi kontekste. Vamzdis buvo pastatytas ne todėl, kad buvo gražus. Toks jis niekada ir nepretendavo būti. Jo dabartinis „bjaurumas“ nėra laiko padarinys, – panašiai kaip Žaliojo tilto skulptūrų.

Jo bjaurumas ir yra jo esmė, įtrūkis demonstruojamame paviršiuje, liudijantis kitokio Vilniaus buvimą. Nenuostabu, kad prieš jį pasisako kažkam žinomos šou pasaulio žvaigždės. Peticijos dėl „Krantinės arkos“ perkėlimo iniciatorius krepšininkas sielojasi dėl užsieniečių, besilankančių Vilniuje, klausimų ir pašaipų.

Atlikėja Liepa ir modelis Simona gėdija miestą, o ir joms pačioms esą gėda prieš draugus užsieniečius, meno išmanytojus. Pasak Simonos: „O kam tas vamzdis patinka? Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam tai patiktų. Jis atrodo kaip kanalizacijos vamzdis“, o „menas turi būti gražus ir kelti kažkokias tai geras emocijas, o ne blogas emocijas ir žmonių pasipiktinimą“.

Kanalizacijos vamzdžiui mieste iš tiesų ne vieta, kaip ne vieta ir kitiems nemalonius jausmus galintiems sukelti dalykams. Nenuostabu, kad vamzdis užkliūva ir Valdovų rūmų statybos iniciatoriams. Lyginant su Valdovų rūmų dirbtiniais fasadais bei juose dirbdinama miesto atmintimi, vamzdžio buvimas netoliese yra iššaukiantis ir skandalingas atvirumu ir nefalsifikuota būtimi.

Tačiau ir kalba ne apie vamzdį, o apie praeities ir atminties destrukciją prisidengiant tuo, kas šviežia ir gražu, vadinasi, neabejotinai vertingiausia. Jos akivaizdoje išnyksta reikšmingumas to, kas reiškia miesto gyvybę, kas atveria ilgametės praeities skirtingus sluoksnius, atskleidžia nesumeluotą buvimą.

Jei Vilniaus centre kurioje nors aikštėje ar skverelyje būtų kaip paminklas pastatyta didelė ir spalvinga matrioška, tai nėra abejonių, kad ji niekam neužkliūtų.

Jei Vilniaus centre kurioje nors aikštėje ar skverelyje būtų kaip paminklas pastatyta didelė ir spalvinga matrioška, tai nėra abejonių, kad ji niekam neužkliūtų.

Jei ji būtų nuolat prižiūrima, perdažoma ir perlakuojama, neabejotina, kad po kelerių metų taptų mieste laikinai apsistojusių ar nuolat gyvenančiųjų traukos centru.

Galiausiai ji galėtų net pretenduoti tapti miesto simboliu. Prie jo lietuviškosios manekenės ir krepšininkai nebijotų atvesti savo draugų užsieniečių, kurie čia džiugiai fotografuotųsi nekeldami jokių klausimų.

Krantinės vamzdis yra į akis krentantis miesto ženklas, kurio nepastebėti negalima. Jis vis labiau tampa beveik vienintele atrama, nepasiduodančia Vilniaus sumatrioškėjimui.

www.nzidinys.lt

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min