Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Daugirdas: Velniui patinka demokratija

Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnalo Naujasis Židinys-Aidai nr. 8.
1
A A

Velniai iš Velnių muziejaus Gerovė ir ramybė Lietuvos valstybėje tampa vis labiau savaime suprantamu dalyku, tarsi natūralia visų žmonių teise. Jau beveik pripratome, kad blogis egzistuoja kažkur kitur, tačiau ne Lietuvoje. Kažkur žudomi žmonės, taip pat ir vaikai, vien todėl, kad yra krikščionys, vyksta kitos sunkiai suvokiamos blogybės. Lietuvoje sukrečia vienas kitas pavienis brutalus įvykis, dėl kurių netrunkame kaltinti ir pačias aukas, kad tinkamai nepasirūpinusios savo saugumu. Vis dėlto gerovės demokratinėje visuomenėje blogis ne mažiau pavojingas, net jei nesireiškia masiniais žiaurumais. Čia žmonėms nereikia imti ginklo į rankas, kad pasiduotų blogiui.

Velniui patinka demokratija, jei blogį pavadinsime iš krikščionybės bei lietuviškos tautosakos žinomu vardu. Demokratijoje velnias imasi kitos strategijos nei diktatūroje. Siekdamas griauti žmogaus gyvenimą ir jo santykius su kitais žmonėmis, jis kaktomuša nesusiduria su pasauliu ar gėriu, o už jo slepiasi. Iš pasakų žinome, kaip velniui patinka klastos ir slapstymasis. Kaip mūsų proseneliams, taip ir mums, jis pasirodo kaip mandagus ponaitis su žalia sermėga ir kepelšiuku, tarsi užsienietis. Vien dažniausiai per vėlai pastebėtos kanopos ar jo dingimas kaimynystėje plytinčioje pelkėje išduoda, su kuo turėta reikalų.

Dabartiniame Lietuvos demokratijos pasaulyje esama dviejų velnio suklaidinimų, kuriais daugelis tiki, – jei ne vienu, tai kitu.

Iš pirmo suklaidinimo kyla galvojimas, kad nesama blogio kaip savarankiško dalyko. Tai, ką vadiname blogiu, tesąs gėrio nepritek­lius.

Antras suklaidinimas skatina manyti, kad nesama didelio ir esminio skirtumo tarp gėrio ir blogio, kad jie beveik lygiaverčiai mums renkantis. Panašiai kaip renkamės parduotuvėje tarp ryžių ir grikių, ar politinių rinkimų metu tarp konservatorių ir socialdemokratų.

Abiem šiais atvejais kalbos apie blogio savarankišką veikimą blaiviam demokratiniam protui kels juoką ir pašaipą. Tačiau nieko kito iš demokratiškai išlavinto žvilgsnio ir negalėtume tikėtis.

Kaip demokratijoje reiškiasi įsitikinimas, kad blogis tesąs gėrio trūkumas? Demokratija remiasi pasitikėjimu žmonėmis, – bent daug didesniu nei totalitarizmas. Ji pasitiki, kad žmonės visuomenėje ar dauguma jų gali prisiimti ir prisiima atsakomybę už visą bendriją, o ne vien už save. Toks žmogus suvokia, kad jam naudingiau apriboti savo naudas, laisvės raišką, idant galėtų gyventi greta kitų žmonių. Principas „elkis taip, kaip norėtum, kad ir kiti su tavimi elgtųsi“ glūdi pačiame demokratijos pagrinde.

Jei demokratija nesiremtų pasitikėjimu žmogumi, jo protingais sprendimais, pasirengimu atsisakyti dalies egoizmo, vadinasi, ir priimti tam tikras moralines taisykles – ji išnyktų. Tačiau čia ir glūdi didžiausios žabangos, nes lygiai pasitikima visais žmonėmis, jų bendra tarytum į demokratinę tvarką palinkusia prigimtimi. Demokratijoje pasireiškiantis egoizmas, besąlygišku naudos siekiu remtas elgesys bus aiškinamas kaip anomalija ir demokratinio galvojimo trūkumas. Kitaip tariant, tokio žmogaus blogis bus suprastas kaip užpildomas gėrio trūkumas.

Jei blogis tėra gėrio trūkumas, tuomet reikia ne tiek kovoti su blogiu, kiek plėsti gėrio ribas, kol jis galiausiai pripildys visą pasaulio erdvę, blogiui nepalikdamas laisvos vietos. Apšvietos epocha pasiūlė daug įvairių gėrio plėtimo perspektyvų. Pati reikšmingiausia yra žmogaus auklėjimas, švietimas, supažindinimas su naujausiomis žiniomis apie pasaulį.

Žmogaus blogus veiksmus nuo tų laikų yra linkstama aiškinti kaip jo nežinojimą, kad gėris yra gerai, kaip nesupratimą, kas yra geras poelgis, o kas yra blogas, kaip jaučiasi žmogus, kai jis iš kitų patiria blogį. Tinkamai su tuo supažindinus, kiekvienas sieks daryti gera ir vengs blogio.

Kita gėrio plėtimo kryptis yra žmonių gyvenimo sąlygų, pirmiausia materialinių, gerinimas.

Kita gėrio plėtimo kryptis yra žmonių gyvenimo sąlygų, pirmiausia materialinių, gerinimas. Blogis buvo ir vis dar yra tiesiogiai susietas su vardu tokiu būdu, kad blogomis sąlygomis gyvenantys žmonės laikomi bemaž natūraliai labiau linkusiais nusikalsti (vogti ar meluoti) nei gyvenantys pertekliaus ir gerovės sąlygomis. Vadinasi, sukūrus tvarką, kuri garantuotų žmonėms aprūpinimą, kaip paprastai sakoma, „orų gyvenimą“, tarsi rastųsi visos reikiamos sąlygos gėriui.

Šiandien gyvename tokioje demokratijos būklėje. Siekiame visus bend­rai išauklėti ir išmokyti, kad jie taptų atsakingai besirenkančiais žmonėmis. Nuolatinės diskusijos dėl švietimo turinių ir programų, integraliai prifarširuotų pilietinio ugdymo, atskleidžia stiprų įsivaizdavimą, kad būtent švietimas yra vaistas nuo daugelio, jei ne visų, visuomenės, o taip pat ir demokratijos ligų.

Prasižengimus tų, kuriuos laikome privilegijuotaisiais (kaip antai politikų), esame linkę daug menkiau pakęsti nei neturtingųjų nusikaltimus. Todėl ir dori neturtėliai (rinkėjai) tarytum turi daugiau nuopelnų bei labiau vertintini nei dori pasiturintieji (verslininkai ar politikai). Palankiai vertiname kuo platesnę gerovės valstybės apimtį ne tiek iš krikščioniškojo gailestingumo girtuokliaujantiems bedarbiams, kiek siekdami, kad kuo mažiau rastųsi asocialių žmonių, kuriuos ar kurių vaikus vertiname ir kaip potencialius nusikaltėlius.

Kai blogis suvokiamas kaip gėrio trūkumas, tarsi nelieka asmeninės atsakomybės už blogį („jei būtų geriau žinojęs aplinkybes, būtų pasirinkęs gėrį“, „jei tėvai nebūtų girtavę, būtų išaugęs geru žmogumi“).

Kai blogis suvokiamas kaip gėrio trūkumas, tarsi nelieka asmeninės atsakomybės už blogį („jei būtų geriau žinojęs aplinkybes, būtų pasirinkęs gėrį“, „jei tėvai nebūtų girtavę, būtų išaugęs geru žmogumi“). Jį nesunku išaiškinti kaip netinkamų sąlygų, kuriomis žmogus gimė ir gyveno, pasek­mę, tarsi ir ne jo paties pasirinkimą. Ne pats nusikaltėlis, o gerų sąlygų nesugebėjusi sukurti visuomenė gali būti paskelbta kalta dėl būtinybės nusikaltėlį pasodinti į kalėjimą. Todėl kalėjimai yra (ar bent turėtų būti) daug panašesni į gero gyvenimo teritorijas ar švietimo įstaigas nei į izoliatorius.

Tačiau ir gerovės valstybėse, kuriose užtikrintos geros gyvenimo sąlygos ir pažengęs švietimas, blogis neišnyksta. Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų, kai augo gerovė, nusikaltimų gal ir nepadaugėjo, tačiau tikrai žymiai nesumažėjo. Ką ir kalbėti apie tokius žmogaus atžvilgiu destruktyvius reiškinius kaip patyčios mokykloje. Prieš kelis metus įvykęs Anderso B. Breiviko išpuolis rodo, kad blogis nėra išnykęs ir gerovės prasme pavyzdinėje Skandinavijoje. Tad ir blogio santykis su gėriu yra kitoks nei vien jo trūkumas. Patikėti, kad jis išnyks plečiant gėrį ir gerovę, kad ne tiek žmogus, kiek visuomenė yra atsakinga už blogį, reiškia sudaryti sąlygas jam skleistis ir tarpti, – pirmiausia pačiame žmoguje.

Kita velnio klasta demokratijoje susijusi su galvojimu, kad tarp gėrio ir blogio nesama absoliutaus skirtumo, kad jie susiję, vertintini kaip skirtingos pasaulėžiūrinės ar vertybinės pozicijos demokratijos sąlygomis. Ši gėrio ir blogio samplaika gali būti būdinga ir totalitarizmui. Sovietmetis įdiegė velnišką galvojimą, kad vogti iš blogos valstybės nėra blogai, kaip ir apgaudinėti blogą Maskvos valdžią.

Demokratijoje toks galvojimas turi savo nišą. Jos veikimo centre yra rinkimai, kurių metu kiekvienas pasirenka sau labiausiai patinkančią (priimtiną) politinę partiją ar politinį veikėją. Net jei garsiai ir viešai viena kuri partija būtų pravardžiuojama kaip absoliutus blogis, o kitos laikomos mažesniu blogiu, demokratijos lauke jos yra lygios. Visiškai blogoms partijoms neleidžiama veikti, jos atsiduria anapus pasirinkimų lauko. Rinkėjai renkasi vieną iš panašiai blogų.

Pati ši demokratijos struktūra skatina apie gėrį ir blogį mąstyti iš vertybinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų kaip apie dvi lygiavertes, dėl žmogaus pasirinkimų besivaržančias, menkai besiskiriančias galimybes.

„Blogis“ kaip politinė kategorija gali būti suprastas kaip pasaulėžiūrų ir ideologijų kovos produktas, vienai grupei siekiant atsiriboti nuo kitos.

„Blogis“ kaip politinė kategorija gali būti suprastas kaip pasaulėžiūrų ir ideologijų kovos produktas, vienai grupei siekiant atsiriboti nuo kitos. Politinės partijos ar grupės tikslas yra įsigalėti, išstumti kitas, todėl nieko nuostabaus, kad ji savo poziciją pristatytų kaip gėrį, o kitų – kaip blogį. Tačiau net ir tuo atveju negalvojama, kad tai esąs blogis, kurį reikėtų sunaikinti.

Panašus galvojimas reiškiasi ir vertinant visuomenės reiškinius. Kaip antai nesenas atvejis su į šėtoną besikreipiančia Whydoto daina. Dainoje deklaruojamas noras žudyti vaikus, apdainuojami žudymo vaizdiniai. Autorius apie dainą kalbėjo kaip jo pasirinktą beveik edukacinę žinią vaikams, „kurie negerbia suaugusiųjų, juos erzina, apgaudinėja, o ne visiems vaikams“, kad jie suprastų, ką darą. Dainoje išsakytas blogis pateikiamas kaip tarsi užaštrinta geros žinios forma. Įdomi buvo ir dalies viešų komentatorių reakcija. Jie dainą suprato kaip „maištą“, „sukilimą prieš sistemą“, net kaip laisvės, vadinasi, tarsi nepriklausomos pasaulėžiūros išraišką.

Pati demokratijos forma atveria kelią viešoms blogio deklaracijoms kaip „nuomonei“ ar „pozicijai“. Demokratija nesugeba ginti substancinių dalykų, nors jais ir remiasi. Kai kas galėtų teigti, kad ji, skelbdama nuomonių įvairovę, užkertanti kelią visiškai įsigalėti blogiui. Pastarasis gali įsitvirtinti vien sunaikindamas demokratiją. Tačiau XX a. istorijoje esama ne vieno pavyzdžio, kaip nesunkiai blogis įsigali, pasinaudojęs demokratija, ją sunaikindamas, ir kiek mažai demokratų tuo momentu šį virsmą deramai įvertina kaip blogio virsmą.

Velnio klastas, kurios taip puikiai prisitaiko demokratijos sąlygomis, tegali išsklaidyti suvokimas, kad blogis yra savarankiškas gėrio atžvilgiu. Jis nuo gėrio skiriasi iš esmės, ir ne kaip vien vertybinė ar pasaulėžiūrinė pozicija, kurią reikėtų toleruoti greta kitų.

Velnio klastas, kurios taip puikiai prisitaiko demokratijos sąlygomis, tegali išsklaidyti suvokimas, kad blogis yra savarankiškas gėrio atžvilgiu. Jis nuo gėrio skiriasi iš esmės, ir ne kaip vien vertybinė ar pasaulėžiūrinė pozicija, kurią reikėtų toleruoti greta kitų. Jis veikia savarankiškai, todėl jo neįveiks gerovės plėtra, kova su skurdu, geresnis švietimas bei kiti gėriai, kurių svarbos žmonijai negalima neigti. Žmogus blogį pasirenka, o ne jį sukuria. Todėl negalėtume tikėtis, kad žmogus gali blogį pasaulyje „nugalėti“. Tačiau jis gali jam nepasiduoti ir nebūti jo kvailinamas.

Velniui patinka demokratija, nes joje viskas painiau ir neaiškiau nei kare ar diktatūrinėje tvarkoje. Tačiau demokratija velniui patinka dar ir dėl kitos priežasties. Truputį materialiai atkutę ir pasijutę saugesni žmonės apskritai nustoja tikėti velnio buvimu ir jo aktyviu veikimu.

Clive’as S. Lewisas, norėdamas parodyti gėrio ir blogio kovą, atrado šalį Narniją, į kurią galima patekti per spintos, esančios viename sename ang­liškame name, duris. Jis parodė, kaip nesunkiai į blogio pusę nusveriamas žmogiškasis pasirinkimas. Vienu atveju tam pakako turkiškų saldumynų ir pažado apie jų neišsenkantį šaltinį.

Krikščionybė išsklaido iliuziją apie galimybę surasti neišsenkamus turkiškų saldumynų šaltinius šiame pasaulyje. Tuo ji svarbi ir gerovės demokratijai, kuri vis labiau susitelkia į tokių saldumynų gamybą ir jų įvairovės kuo platesnę pasiūlą.

www.nzidinys.lt

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min