Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Vaiseta: Bučinys Žydrūnui Ilgauskui į užpakalį

Šaltinis: 15min
0
A A

Tomas Vaiseta Peikti biurokratiją yra banalybė, pradėjusi formuotis mažiausiai nuo Maxo Weberio ir Franzo Kafkos laikų, taigi maždaug prieš šimtą metų. Biurokratijos anonimiška galia, paini ir perdėtai formalizuota sistema, nuasmenintos procedūros, tyli nesustabdoma plėtra ir administravimo (kontrolės) taisyklių dauginimas – visa tai, su kuo susidūrę asmeniškai, dažnai pasijuntame patekę į konkretaus žmogaus reikalams abejingą ar net priešišką mechanizmą, kuris tik ir laukia, kaip tave sukramtyti ir išspjauti kaulelius.

Net jei taip piešiamas vaizdinys tėra primityvus valstybės valdymo demonizavimas, vis dėlto norėtųsi, kad mūsų gyvenimas kuo mažiau priklausytų nuo valstybės administravimo ir kuo daugiau – nuo mūsų pačių individualios atsakomybės ir iniciatyvos. Kitaip sakant, minarchija (minimalus valstybės aparatas vykdo tik pagrindines funkcijas, kaip fizinė ir teisinė piliečių apsauga ir pan.) galėtų būti mūsų idealas ir siekinys.

Tačiau kol renkame į valdžią socialdemokratus ir panašias partijas, kurios žada pasirūpinti kiekvienu, mes ne tik neartėjame prie tokio idealo, bet toliau kenčiame nuo to, ką, žinoma, paveldėjome iš okupacinio Sovietų Sąjungos laikotarpio.

Šviežia (dabar jau buvusio) sveikatos apsaugos viceministro Gedimino Černiausko istorija geriausiai nurodo tą tašką, kuriame mes esame – černiauskizavus visą biurokratiją, politinė valdžia gali įgauti kur kas daugiau galios nei jai yra suteikiama per demokratinius rinkimus.

Šviežia (dabar jau buvusio) sveikatos apsaugos viceministro Gedimino Černiausko istorija geriausiai nurodo tą tašką, kuriame mes esame – černiauskizavus visą biurokratiją, politinė valdžia gali įgauti kur kas daugiau galios nei jai yra suteikiama per demokratinius rinkimus. Argi dėl to neverta išsaugoti kuo didesnį biurokratinį aparatą?

Paviešintas įrašas su viceministro didaktika biurokratams yra puiki medžiaga politologiniams, sociologiniams ir antropologiniams tyrimams, kokioje (beveik) beviltiškoje padėtyje yra atsidūrę tie valstybės administravimo aparate dirbantys žmonės, kurie siekia atlikti savo darbą sąžiningai ir kompetentingai, nepaisydami politinių interesų ir stogų.

Politinis patikėtinis jaučiasi galįs juos auklėti kaip vaikus (beje, taip juos ir vadindamas), netgi žeminti ir įžeidinėti. Tokį pasitikėjimo jausmą gali puoselėti tik žinodamas, kad tavo elgesys yra normali praktika, o ne išimtis.

Štai kodėl turėjo atsistatydinti ne tik Černiauskas, bet ir premjeras Algirdas Butkevičius.

Ir štai kodėl šioje istorijoje man atrodo svarbesnis ne Černiausko elgesys, bet atsiskleidžianti biurokratų padėtis. Jei kritikuoti biurokratiją dažnai yra teisinga, tai lygiai taip pat teisinga būtų pasakyti, kad vartodami šią banalybę („biurokratija visada yra bloga“) mes supainiojame du skirtingus, tiesą sakant, priešingus dalykus – biurokratiją, kaip piktnaudžiavimą, su biurokratija, kaip neišvengiama būtinybe tam, kad valstybė funkcionuotų.

Jei pirmuoju atveju įstatymai yra pažeidžiami, tai antruoju – užtikrinama jų viršenybė. Ir kai tik šitos skirties neatliekame, kai tik puolame peikti biurokratiją, kaip tokią, regis, pamirštame, kad imame peikti mūsų pačių kuriamą valstybę ir mūsų pačių (per išrinktus atstovus) patvirtintus įstatymus.

Būtent todėl biurokratijos nekritiška kritika (jei apskritai čia galime vartoti šį žodį) neretai padeda ne tobulinti valstybės valdymą, bet jį griauti.

Būtent todėl biurokratijos nekritiška kritika (jei apskritai čia galime vartoti šį žodį) neretai padeda ne tobulinti valstybės valdymą, bet jį griauti. Tipiškas pavyzdys – šimtai istorijų, kurias jums galėtų papasakoti bet kuris žmogus, dirbantis kokioje nors priežiūros ar kontrolės įstaigoje (ar negalėtume be tokių įstaigų išgyventi – jau kitas klausimas).

Vos tik jis nuvyksta „į objektą“ ir aptinka akivaizdžius įstatymų pažeidimus, tuoj išgirs garsiai vietinio karaliuko reiškiamus priekaištus (iš tikrųjų – paverkšlenimus), kad tikrintojas „yra biurokratas“, „formaliai į viską žiūri“ ir „neleidžia žmonėms gyventi“.

Dar daugiau, beveik gali lažintis, kad tas karaliukas tuoj kam nors paskambins „aukščiau“ ir susitars, kad surašytas patikrinimo aktas nukeliautų į šiukšlių dėžę. Kaip pasakytų Černiauskas, „juk ne penkerių metų, ne dešimties“ esame, ar ne? O sąžiningai savo darbą atlikęs ir šia prasme mūsų visų interesams atstovavęs biurokratas arba bus priverstas užaugti (imti kyšius, patarnauti politinėms jėgoms, etc.), arba likti nuolat žeminamo kvailio vietoje.

Ir štai kodėl, kai Žydrūnas Ilgauskas nusprendė priimti JAV pilietybę ir, užuot susitaikęs su šio asmeninio sprendimo teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos pilietybės netekimu), ėmė peikti mūsų valstybės biurokratiją, vėl tenka kelti klausimą, ką jis iš tikrųjų peikia?

Žmogaus teisė apsispręsti dėl pilietybės yra neginčijama, tačiau jis turi gerbti įstatymus ne tik tos valstybės, kurios piliečiu tampa, bet ir tos, kurios pilietybę praranda (jei praranda). Bet užuot priėmęs šį faktą, krepšininkas viename interviu pasiūlė biurokratams jam „pabučiuoti į užpakalį“.

Netikiu, kad mus, kaip piliečius ar kaip tautą, vienija (tik) toks efemeriškas, faktiškai fiktyvus reiškinys, kaip sporto pergalės, todėl ir tų pergalių pasiekėjams nevertėtų teikti daugiau dėmesio nei minėto vietinio karaliuko paverkšlenimams, jei ne tas vienas didžiausių moderniųjų laikų nesusipratimų, kad sportininkai yra tapę reikšmingais mūsų visuomenės herojais.

Todėl tai, ką jie sako (o jie dažnai kalba visokias paikystes), tenka traktuoti rimtai. Juk daliai visuomenės jie yra autoritetas ar net idealas. Ir kaip dažnai nutinka su tokios rūšies „autoritetais“, jie tik atkartoja tai, ką nemažai kitų galvoja. Gal tik galėtume nusistebėti, kad JAV praleistų aštuoniolika metų bent vienam krepšininkui šio mąstymo nė kiek nepakeitė.  

Kol įstatymas yra toks, koks yra, mes turime jo laikytis, nes tik jo laikydamiesi gerbiame savo valstybę ir save pačius.

Ir net kai Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas mandagiai paaiškina, kad pilietybė yra ne atimama, o jos atsisakoma, vis tiek pradedama kaltinti biurokratija, kuri šiuo konkrečiu atveju tik užtikrino įstatymo įgyvendinimą.

Gali būti, kad tas įstatymas nebeatitinka XXI amžiaus Lietuvos piliečių padėties ir todėl keistinas, bet tai demokratiniu keliu (ar per referendumą, ar per išrinktus atstovus) nuspręs šios valstybės piliečiai. Bet kol įstatymas yra toks, koks yra, mes turime jo laikytis, nes tik jo laikydamiesi gerbiame savo valstybę ir save pačius.

Todėl biurokratijai skirtas kvietimas pabučiuoti į užpakalį yra kvietimas ir man, ir aš jį mielai priimu.

 

 

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min