Šio laiško pasirodymo kontekstas – socialiniuose tinkluose atsidūrusi medžiaga iš tikybos pamokų, sukėlusi nemažai emocijų viešojoje erdvėje. Vyskupai dar kartą išdėstė Bažnyčios požiūrį į homoseksualumą ir „gender“ ideologiją, ragindami katechetus ir tikybos mokytojus gerbti žmogų, bet nebijoti įvardyti nuodėmės.
Akivaizdu, kad oficialus Bažnyčios mokymas minėtais klausimais prasilenkia su nūdienos Vakarų visuomenėse vyraujančia liberalia ideologija grįsta socialine inžinerija.
Nenuostabu, kad diskusijose viešojoje erdvėje eilinį sykį pasigirdo agresyvių balsų, primenančių, kad Lietuvoje valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos. Esą valstybinėse mokyklose negali būti dėstomi dalykai, kurie neatitinka liberalių vertybių. Nereikia didelės išminties susivokti, kad už šių pozicijų slypi noras išguiti tikybą iš mokyklų.
Ši valstybės ir Bažnyčios atskyrimo samprata yra priešiška religijai, ypač kai kalbama apie jos vietą viešajame gyvenime. Toks mąstymas religiją laiko išskirtinai asmeniniu reikalu ir šalina ją iš viešojo gyvenimo bei nustumia į privačią erdvę, o viešus jos pasireiškimus laiko grėsme pasaulietiškumui.
Taip karingai religijos atžvilgiu nusiteikę veikėjai su panieka žvelgia į bet ką, kas yra bent kiek katalikiška. Nesunku pastebėti sovietinio ateizmo, kuris tik prisidengia pagarba sekuliarios valstybės principams, atgarsius.
Ši valstybės ir Bažnyčios atskyrimo koncepcija tarpsta, nes savo esmėje plačiai visuomenei nėra gerai pažįstama klasikinė pasaulietiškumo samprata.
Neseniai išrinktas liberalus Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas rinkimų vajaus metu taip pasisakė šiuo klausimu: „Pasaulietiškumas yra politiškumo ir religiškumo atskyrimas, kad būtų apsaugota individuali sąžinės laisvė. Konkrečiai, tuo norima pasakyti, kad valstybės galia turi neutralumo pareigą religijų atžvilgiu. Nei vienas neturi bandyti primesti „savo“ įstatymą arba atsisakyti paklusti įstatymui dėl religinių įsitikinimų. (...) Pasaulietiškumas pirmiausia yra laisvė: laisvė tikėti ir laisvė netikėti, laisvė praktikuoti savo religiją“.
Kitame interviu, paskelbtame protestantiško „Reforme.net“ portale, E.Macronas patikslino, jog pasaulietiškumas kaip politinės ir religinės sferos skyrimas turi būti taikomas valstybei, o ne, kaip nemažai žmonių klaidingai mano, visuomenei (cituojamas Vatikano radijas).
Taip pat, pavyzdžiui, JAV yra įsitvirtinusi, vadinamoji denominacinė sistema, kurioje šalia viena kitos egzistuoja daug įvairių religinių institucijų, tarp kurių renkasi pilietis. Toks pasaulietiškumas, nors skelbia, kad religijų vaidmuo yra dvasinio žmogaus gyvenimo raiška, bet nepropaguoja antireliginio priešiškumo. Šis požiūris į religiją pasireiškia nuosaikia valstybės ir Bažnyčios atskyrimo samprata, kai valstybė nėra priešiška religijai, paprasčiausiai nesikiša į jos reikalus ir pripažįsta religinių institucijų autonomiją bei jų teisę viešai skleisti savo įsitikinimus.
Šie pavyzdžiai parodo, kad Lietuvoje esama grėsmingų tendencijų, kurios ignoruoja Vakarų civilizacijų kontekstą. Deja, šiandien mūsų šalyje, mosuojant konstitucija, norima sukurti kupiną „kreivų žvilgsnių“ Bažnyčios ir valstybės, tikinčiųjų ir abejingos religijai visuomenės dalies santykį vieni su kitais.
Tačiau konstitucijoje įtvirtintos visai kitokios nuostatos. Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius-Rasimas dalyvavo dvylikos asmenų grupėje, kuri parašė mūsų valstybės konstituciją. Tad vienas konstitucijos autorių pateikia tokią Bažnyčios ir valstybės santykių interpretaciją:
„Šiandien kai kada išgirstame priekaištų, kodėl Bažnyčios atstovai kalba Seime, mokyklose mokama tikybos, nors Konstitucijoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Tikrumoje taip nėra. Po gan ilgų diskusijų šiuo klausimu jau vieningai buvo sutarta, kad Bažnyčios ir Valstybės santykiai Konstitucijoje bus pateikti, kaip partnerystės santykiai: jie bendradarbiaus, Bažnyčia bus lojali Valstybei, o valstybė - Bažnyčiai ir nesikiš į viena kitos valdymą. Taip Konstitucijoje atsirado nuostata, kad Valstybė garantuoja minties ir tikėjimo laisvę (26 str.), jeigu tik tuo nebus prisidengiama piktavališkiems veiksmams pateisinti. (27 str.)“ (Mėnraštis „Ateik“).
Atrodytų viskas turėtų būti aišku, bet vos tik iškyla kokia nors visuomenės problema, kuri siejasi su Bažnyčia, viešojoje erdvėje tuoj pasipila kaltinimai Bažnyčiai, kad ji kišasi ne į savo reikalus. Tačiau kvietimai koreguoti tikybos pamokų turinį yra bandymas abejoti Konstitucijoje įtvirtinta Bažnyčios ir valstybės partneryste.
Galima pjauti šaką ant kurios sėdime, bet ar ne krisime skaudžiai? Europos didmiesčiai vis laistomi islamistų liejamu krauju yra prasidėjusios pomoderniosios vakarietiškos visuomenės agonijos ženklai. Visuomenė be stiprios religinės atramos pasmerkta žūti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Blogi ir godūs kunigai
