Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 11d. 10:00

Tomas Viluckas: Kad demokratija nebūtų tik terminas

Kad ir kaip būtų paradoksalu ar liūdna, bet daugiau kaip dvidešimt metų gyvuojanti mūsų valstybė vis nesugeba susidoroti su politinio gyvenimo problemomis. Jau esame įpratę gyventi nuolatinių krizių akivaizdoje, o jos tampa lietuviškos demokratijos požymiu. Žinoma, tai demokratijos raidos iššūkiai, bet ar neatėjo metas politinės sistemos pokyčiams?

 

Per kiekvienus rinkimus iškyla populistinio cunamio bangos, ant kurių keteros puikuojasi naujas mesijas. Jo suburtas klubas, kažkodėl vadinamas partija, patenka į Seimą, dalyvauja sudarant valdžią, po to susirieja, ir Seime atsiranda naujas, piliečių nerinktas darinys. Vyksta nesibaigiančios migracijos iš frakcijos į frakciją, nedalyvavimas Seimo posėdžiuose kartais darosi panašus į streiką.

Visų pirma, būtina keisti partijų registravimo taisykles. Jų skaičius siekia apie 40. Toks partijų turgus baigtųsi, jei būtų sugriežtintas Politinių partijų įstatymas, pagal kurį partijai kurti pakanka tūkstančio steigėjų. Šį skaičių vertėtų padidinti bent penkis kartus – tuomet kiekvienas gatvių triukšmadarys, bankininkas, su partijos pirmininku apsipykęs jo pavaduotojas nepuls steigti nuosavos politinės firmos. Gal tuomet neliktų partinių judėjimų su religiniais pavadinimais, kelių liberalių partijų ar socialinėms, tautinėms grupėms atstovaujančių „sąjungų“.

Vertėtų pagalvoti ir apie rinkimų sistemos keitimą. Per partinius sąrašus į Seimą patenka daug vidutinybių, kurios pasislepia už partijų vadų ar „gelbėtojo“ nugaros. Jie iš esmės neatskaitingi rinkėjams. Populistai dažniausiai pralaimi rinkimus vienmandatėse apygardose, bet laimi daugiamandatėje, nes į Seimą kandidatuoja ne kaip politikai, o kaip kokio sirgalių klubo nariai.

Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai tektų mažinti Seimo narių skaičių, juolab kad emigracija apmažino rinkėjų gretas. Lietuvai visiškai pakaktų ir 101 Seimo nario. Tai padidintų mandato vertę. Verstų partijų lyderius suktis ne tik Vilniuje, bet gręžtis ir į regionus, vadinamąją provinciją. Partijose stiprėtų konkurencija, galbūt atsirastų pirminių rinkimų reiškinys. 

Piliečiams tokios sąvokos kaip „teisinė valstybė“, „pilietinė visuomenė“ tebėra iššūkiai. Jei mitingai, demonstracijos ir kitos pilietinio spaudimo akcijos sulauktų didesnės visuomenės paramos, jei teismų darbas būtų visuomenės atidžiai stebimas, jei Seimo nariai, prieš priimant sprendimus, gautų laiškų iš rinkėjų, demokratija taptų tautos savastimi, o ne būtų tik politologinis terminas.

Bet Lietuvoje viskas daroma, kad visuomenė nebūtų aktyvi. Vos žmonės išeina į mitingus, tuoj jiems lipdomos „minios“, „gaujos“, „gatvinių“ etiketės. Kviečiama prabilti susirinkusiems žmonėms, prezidentė arogantiškai pareiškia, kad nenusileis „iki gatvės lygio“.

Nors Lietuvos Konstitucijos 9 str. rašoma, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tačiau nuo 1991 m. Lietuvoje įvyko vos 7 referendumai.

Kažkaip pamiršome, kad Nepriklausomybę pasiekėme pilietiškai susitelkę, kad svajojome, jog visi būsime čia šeimininkais. Reikia vėl pradėti svajoti.

Šis komentaras buvo publikuotas savaitraštyje „15min“. Visą savaitraštį skaitykite čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min