Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 18d. 08:03

Tomas Viluckas: Kodėl mus dar jaudina liepsnojanti katedra

Tomas Viluckas Milijonai žmonių visame pasaulyje ir tūkstančiai paryžiečių gatvėse stebėjo, kaip liepsnojo Dievo Motinos (pranc.k. – Notre Dame) katedros gotiškas bokštas, kuris nugriuvo kartu su šventovės stogo dalimi. Degė ne tik pastatas, nors senovinis ir gražus, bet ir negrįžtama mūsų žmonijos praeitis, kuria jau negalėsime pasidalinti su savo palikuonimis.

Verta pasvarstyti, kodėl tiek daug žmonių, nepaisant jų politinių ir religinių įsitikinimų, reagavo į tai, kas atsitiko su skausmu ir liūdesiu, nors nebuvo pranešimų apie žmonių aukas.

Žinoma, žmonės reagavo emociškai, nes tiesioginėje transliacijoje jie matė žalojimą Amžinojo Grožio simbolio, kurio ilga istorija pasakoja apie žmogaus pasiekimų ir atradimų tęstinumą. Katedros statyba prasidėjo XII a. ir truko beveik 200 metų. Notre Dame išgyveno Prancūzijos revoliucijos barbarybes ir ilgą atkūrimo laikotarpį.

Aštuoni šimtai metų Notre Dame stebėjo Paryžių, o jos varpai skambėjo pažymėdami ir laimingus, ir liūdnus įvykius. Šimtus metų katedra didingai stūksojo, liudydama Paryžiaus ir Prancūzijos istoriją, būdama Europos religinės kultūros širdimi. Ji patyrė religinio smurto, karų, epidemijų ir politinių neramumų šimtmečius, atlaikė Adolfo Hitlerio kėslus ją sunaikinti. Tačiau liepsna per kelias valandas pasidarbavo taip, kad pati istorija degė mūsų akyse realiu laiku.

Taip, stebėtina, kaip ši žinia apie už tūkstančius kilometrų degančią katedrą, sukrėtė visus – netgi agnostikus. Pasirodo kultūra, istorija ir krikščioniškos tradicijos dar yra labai svarbios nūdienos žmogui, nepaisant mūsų laikui būdingo atsainaus požiūrio į krikščionišką praeitį.

Pasirodo kultūra, istorija ir krikščioniškos tradicijos dar yra labai svarbios nūdienos žmogui, nepaisant mūsų laikui būdingo atsainaus požiūrio į krikščionišką praeitį.

„Kaip reikia namų, kuriuose Tavo Motina visus globia savo meilingu rūpesčiu, kaip kitados Nazareto namuose! Be šių namų būsime našlaičiai, be šių namų savo sočiuose namuose liksime amžinai alkani. Kai dėl jų rauda net tie, kurie sakosi Tavęs nepažįstą, kas beišdrįs teigti, kad Tavo Sūnus nieko nereiškia dabartinei Europai?!“ – savo meditacijoje feisbuke rašo Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas.

Todėl Bažnyčia neteko ne tik šventos erdvės, o žmonija savo paveldo lobyno dalies. Notre Dame įkūnija ne tik meno istoriją ir Europos kultūrą, bet yra ir vienas reikšmingiausių krikščioniškos civilizacijos pasiekimų simbolių.

Notre Dame įkūnija ne tik meno istoriją ir Europos kultūrą, bet yra ir vienas reikšmingiausių krikščioniškos civilizacijos pasiekimų simbolių.

Šv. Petro bazilika Romoje, Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje ir Dievo Motinos katedra Paryžiuje yra trys krikščionių šventovės, kurios pasižymi istorine simboline reikšme. Dvi pastarąsias jau nusiaubė kardas ir ugnis. Šv. Petro bazilika yra popiežystės simbolis, o osmanų užgrobtas ir vėliau muziejumi virtęs Šv. Sofijos soboras buvo bizantiškos didybės širdis.

Kokią ypatingą prasmę savyje neša Dievo Motinos katedra Paryžiuje? Jei ji būtų vien, kaip teigė didysis jos populiarintojas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, „katedrų karalienė“, tuomet ją vertintume kaip neabejotiną žmonijos kultūros istorijos viršūnę ir to pakaktų.

Tačiau būtent joje domininkonas tėvas Henris Dominique‘as Lacordaire‘as 1841 m. pavadino Prancūziją „vyriausia Bažnyčios dukra“. Šį titulą pakartojo popiežiai Šv. Jonas Paulius II ir Pranciškus. Šio teiginio pamatas – frankų gentys buvo pirmieji barbarai priėmę krikštą pagal Nikėjos Tikėjimo išpažinimo formulę, taip atvėrę kelią Europos žemyno evangelizacijai. Notre Dame yra „vyriausios dukros“ grožis ir didingumas, be kurio krikščionybė būtų skurdi.

Prancūzai atstatys savo katedrų karalienę, tarsi bylojančią apie gražiausius dalykus, kuriuos mes, žmonės, galime sukurti, jei įdedame neįsivaizduojamą darbo, išteklių ir laiko kiekį.

Tačiau kas atkurs vidinę nūdienos vakariečio širdies šventovę? Juk liepsnojanti katedra yra simbolis Vakarų krikščionybės agonijos.

Kas atkurs vidinę nūdienos vakariečio širdies šventovę? Juk liepsnojanti katedra yra simbolis Vakarų krikščionybės agonijos.

Kartais mūsų širdys taip surambėja, kad nebėra jokių vaistų joms išgydyti ir kitos išeities, kaip tik leisti viskam sugriūti, kad vėliau viskas būtų atstatyta. Tai, kas gali atrodyti kaip Dievo bausmė, viso labo yra ne kas kita kaip Jo gailestingumas, kuris padeda mums pasukti derama kryptimi ir vėl teisingai pasirinkti kelią, vedantį į gyvenimą. Regimosios šventyklos reikšmę išryškina tik vidinės šventovės statymas, kuris vyksta patyrus asmeninio prisikėlimo slėpinį. Velykas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:22
00:55
00:39

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min