Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Viluckas: Leidžiame sau brangesnį parlamentą nei turtingos ES šalys

Šaltinis: 15min
8
A A

Tomas Viluckas Rinkimai artėja, nors epitetai „nuobodu“ ir „nyku“ lydi šių rinkimų kampaniją. Nieko nuostabaus, nes netyčia į šalį užklydęs prašalaitis, ko gero, nustebtų sužinojęs, kad šalis ruošiasi rinkti parlamentą. Jau įprasta, kad mūsų šalį labiau išjudina „Eurovizijos“ dainų konkursas nei būsimos valdžios formavimas.

Todėl suprantama, kad iki rinkimų likus truputį daugiau nei porai savaičių politikai naudojasi bet kokia proga pelnyti rinkėjų balsus. Būtent prieš rinkimus valdančioji koalicija vėl į dienos šviesą išvilko galimybę mažinti Seimo narių skaičių.

Žinoma, Seimo narių skaičiaus sumažinimas sulauktų visuomenės pritarimo. Paprasti piliečiai įsitikinę, kad seimūnai yra aptekę privilegijomis veltėdžiai, kurių šaliai reikėtų kuo mažiau. Ne veltui šis pasiūlymas atsirasdavo antisisteminių ir vadinamųjų populistinių partijų programose, tačiau kadangi būtent jos keldavo šį klausimą, tai jis nesulaukdavo esminių diskusijų.

Visų pirma derėtų prisiminti, kad dabartinis Seimo narių skaičius (141) atsirado dar sovietmečiu, 1989 metais, kai buvo priimtas naujas rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą įstatymas ir pakeista LSSR konstitucija. Šis skaičius 1992 m. buvo perkeltas į referendumu pritartos Konstitucijos nuostatas.

Svarbu pastebėti, kad tuo metu Lietuvoje buvo milijonu gyventojų daugiau nei dabar. Kitaip tariant, buvo kitokia atstovavimo proporcija. Sutikime, kad nuo to meto nutekėjo daug vandens, šalyje pasikeitė politinė, demografinė ir socialinė padėtis, tad atsižvelgti į realijas tiesiog būtina.

Todėl „aptirpus“ tautai proporcingai turėtų mažėti ir jos atstovų parlamente skaičius. Tuo labiau kad gyventojų skaičius artimiausioje ateityje tikrai neaugs, vadinasi, sprendimas mažinti seimūnų skaičių nebūtų trumpalaikės perspektyvos reikalas.

Atstovavimo principas yra pirmaeilės svarbos dalykas. Palyginimui – jei Prancūzijoje vienas parlamentaras atstovauja 190 tūkst. gyventojų, Vokietijoje – 117 tūkst., JK – 98 tūkst., tai Lietuvoje – vos 21 tūkst. Akivaizdu, kad leidžiame sau brangesnį parlamentą nei turtingos ES šalys.

Seimo narių mažinimas galėtų sutaupyti nemažai valstybės lėšų, nes kainuoja ne tik Seimo nario atlyginimas, bet ir visi su parlamentaro veikla susiję ištekliai. Vis dėlto Seimo išlaikymas nėra pati didžiausia našta valstybės biudžetui, net ir nedidelis parlamentas šaliai gali kainuoti brangiai.

Be to, egzistuoja rizika, kad tai tik dar labiau įtvirtins Lietuvos politikos elitarizmą. Šis būgštavimas nėra be pagrindo, nes jau dabar politikai mėgsta reikalus tvarkyti užkulisiuose, yra nutolę nuo žmonių – manyti, kad situacija keisis, kai susiaurės „išrinktųjų“ ratelis, būtų naivu.

Gal tuomet daugiau kompetentingų žmonių ateitų į Seimą? Gal parlamente nebeliktų praleidinėjančių posėdžius, visai juose nepasisakančių, įstatymo pataisų neteikiančių Seimo narių?

Tarp mažesnio parlamento rizikų minima, kad daugiau atsiranda galimybių parlamentarus papirkti. Tačiau pamirštama, kad mažesnį Seimo narių skaičių visuomenei, nevyriausybininkų sektoriui, pagaliau teisėsaugai būtų lengviau kontroliuoti.

Vis dėlto svariausias argumentas mažinti seimūnų skaičių – Seimo darbo efektyvumas. Sumažėjus parlamentarų skaičiui išaugtų Seimo mandato vertė, Tautos atstovybėje apmažėtų atsitiktinių žmonių, nes partijų viduje sustiprėtų konkurencija.

Gal tuomet daugiau kompetentingų žmonių ateitų į Seimą? Gal parlamente nebeliktų praleidinėjančių posėdžius, visai juose nepasisakančių, įstatymo pataisų neteikiančių Seimo narių?

Tačiau matematinis Seimo narių mažinimas nieko nepakeis, jei neatsinaujins šalies politinė sistema, kuri turėtų maksimaliai padėti išryškinti verčiausius žmones. Pavyzdžiui, rinkimų pagal partijų sąrašus panaikinimas būtų rimtas žingsnis šia linkme.

Galima dėlioti argumentų mozaiką, bet esmė lieka ta pati – Seimo autoritetą užtikrintų parlamento darbo kokybė, etiškas bei santūrus politikų elgesys, o ne Seimo narių skaičius.

Šalies Konstitucija nėra kažkokie spąstai, skirti tam, kad apribotų politikus. Visuomet yra galimybių pateisinti savo silpnybes bloga sistema arba priešingai, pasireikšti iniciatyvumui, kūrybiškumui, o svarbiausia – troškimui tarnauti žmogui.

Kol šis troškimas nevyraus, tol neverta laukti gyvybės iš įstatymo raidės.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: „Auksiniai samčiai“ išsems Lietuvą iki dugno

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min