Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 19d. 19:30

Tomas Viluckas: Pirmalaikių Seimo rinkimų utopija

Tomas Viluckas Šios kadencijos Seimas dirbs toliau ir naujais rinkimais kvepia tik „piarščikų” galvose ir feisbuko profiliuose.

Šįsyk taškus sudėliojo prezidentė, pareiškusi: „Visi žinome konstitucinę sąrangą. Konstitucija numato, kad reikia 85 Seimo narių balsų, kad būtų priimtas sprendimas dėl pirmalaikių rinkimų. Kaip rodo istorija, po 1992 m., kai tai padarė politiškai apsisprendusi Aukščiausioji Taryba, mūsų Seimai negebėjo to padaryti. Todėl ir kviečiu mažiau diskutuoti apie dalykus, kurie nerealūs, ne rietis, o padaryti daugiau realių darbų“, – kalbėjo ji. Ir paragino parlamentarus „pradėti dirbti valstybei ir jos žmonėms“.

Šie žodžiai svarbūs, nes pirmalaikius Seimo rinkimus gali inicijuoti ir Respublikos Prezidentas Seimui du kartus iš eilės atmetus Vyriausybės programą arba pareiškus tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Kitaip tariant, jei būtų norėjusi prezidentė galėjo užspeisti į kampą valdančiuosius, tačiau tokio žingsnio ji nežengė.

Triukšmas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų buvo dar vienas oro virpinimas. Jis yra tapęs mūsų parlamentinio gyvenimo tradicija. Mat vos Seimas persirita per savo kadencijos ekvatorių ar prie jo artėja, kaip išsyk pasigirsta kalbos apie parlamento paleidimą bei naujų rinkimų būtinybę. Istorija liudija, kad tai ir likdavo kalbomis, nes pirmalaikiai rinkimai taip ir neįvykdavo.

Nesvarbu, kad šios kalbos prilygsta musės zyzimui, bet šis įkyrus zvimbimas gali atkreipti rinkėjų dėmesį, priversti juos suklusti, pagalvoti, kad, va, ši partija kovoja, gal verta už ją ir balsuoti.

Tačiau apie pirmalaikius rinkimus vis kalbama. Tai nekelia jokios nuostabos, kadangi kadencijos ekvatorius reiškia artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus. Todėl opozicinėms partijoms tai yra galimybė garsiai pareikšti, kad jos dar egzistuoja.

Nesvarbu, kad šios kalbos prilygsta musės zyzimui, bet šis įkyrus zvimbimas gali atkreipti rinkėjų dėmesį, priversti juos suklusti, pagalvoti, kad, va, ši partija kovoja, gal verta už ją ir balsuoti.

Be abejo, kad artėjantys kitų metų rinkimai (jų bus net 4) ir buvo tas variklis, kuris stumtelėjo opozicines partijas kelti triukšmą. Mindaugo Basčio apkaltos fiasko tapo kibirkštimi uždegti pirmalaikių rinkimų entuziazmą. Prabilta net apie Tėvynės išdavikus, nors Konstitucinio Teismo (KT) išvadoje teigiama, kad M.Bastys nusižengė nuslėpdamas savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju P.Vojeika, o ne kažką kam nors išdavęs.

Visgi atmetus emocijas vertėtų klausti, kas įvyko per balsavimą dėl apkaltos Seime?

Parlamento neįtikino KT argumentai ir jis nesutiko panaikinti Tautos atstovo mandatą. Mūsų parlamentarizmo istorijoje taip jau buvo du kartus – Audriaus Butkevičiaus ir Aleksandro Sacharuko atvejais. Tuomet dangus nesugriuvo, parlamentas dirbo toliau, o opozicija rėkė apie mindžiojamą Konstituciją.

Deja (ar ne), bet Seimas tokią teisę turi, nes yra demokratiškai išrinkta Tautos atstovybė. KT nėra virš parlamento esanti įstaiga, kurios nuosprendžius Seimas, kaip kokia antstolių kontora, turi mechaniškai vykdyti. Tad KT nėra neklystanti dievybė, kurios sprendimai nekvestionuojami.

Kaip ir KT nėra baudžiamosios teisės instancija, kuri nustato bausmės dydį. KT tik nustatė, kad įvyko šiurkštus Konstitucijos pažeidimas (šiuo požiūriu Sacharuko, Basčio ar Pūko prasižengimai yra vienodi, nes KT neužsiima pažeidimų lygio nustatymais), bet Seimui nepakako įtikimumo.

Savo esme atsidūrėme įstatymų leidybos ir teisminės valdžių konflikto akivaizdoje. Būtent tai turėjo paaiškinti Seimo pirmininkas visuomenei, o ne muštis į krūtinę kaip atgailautojas piligriminėje kelionėje.

Ar tokios priežastys gali būti rimtais argumentais šaukti piliečius į pirmalaikius Seimo rinkimus? Prezidentė mano, – ne. Tai suprantama, nes dažniausiai demokratinėse valstybėse įprasta, kad neeiliniai rinkimai vyksta tik tuomet, kai politinė krizė šalyje būna akivaizdi: nepavyksta suformuoti vyriausybės, ar dėl politinių jėgų fragmentacijos stringa įstatymų leidyba.

Viskas yra proziška – opoziciniai konservatoriai geidžia valdžios. Kol kas jie turi neblogus reitingus, tačiau atsitiesiantis šalies ūkis gali kilstelėti valdančiųjų populiarumą.

Tačiau net jei pasvarsčius hipotetinę galimybę, kad įvyktų rinkimai, nėra jokios garantijos, kad vadinamieji „išdavikai“ nebus vėl išrinkti į Seimą, net visi gali būti vėl išrinkti, nes dėl balsavimo slaptumo jų niekas nežino.

Todėl kalbos apie Seimo krizę atrodo perdėtos. Juk Seimo reitingai visada buvo maži, jame visada buvo margaspalvių veikėjų, pagaliau taikyti kolektyvinį vertinimo kriterijų yra siaurakakčio požiūrio požymis.

Viskas yra proziška – opoziciniai konservatoriai geidžia valdžios. Kol kas jie turi neblogus reitingus, tačiau atsitiesiantis šalies ūkis gali kilstelėti valdančiųjų populiarumą. Tam jie dar turi dvejus metus, kurie gali dar ketveriems metams Tėvynės sąjungą įkalinti opozicijoje.

Gabrielius Landsbergis ir jo bendražygiai ten pasenti nenori. Negi, dėl to turime patikėti utopija, kad neeiliniai rinkimai kažką pakeis?

TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Kas galima latviams ir estams, lietuvius paverčia idiotais

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min