Dabar populiaru
Publikuota: 2017 sausio 17d. 08:08

Vidmantas Valiušaitis: Ar 101 Seimo atstovas – jau sprendimas?

Vidmantas Valiušaitis Praėjusį ketvirtadienį pirmojo palankaus balsavimo Seime sulaukė Konstitucijos pataisos dėl Seimo rinkimų datos ir parlamentarų skaičiaus sumažinimo. Jas pateikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vadovas Seimo narys Ramūnas Karbauskis.

Tiesa, šias Konstitucijos pataisas po pateikimo parėmė tik 67 Seimo nariai. 22 buvo prieš ir 34 parlamentarai susilaikė. Kad jos įsigaliotų reikalinga konstitucinė dauguma, t.y. 94 balsai. Balsavimas parodė, kad iki to dar daug trūksta.

Diskusijos Seimo salėje ir socialiniuose tinkluose atskleidė, kad prieštaravimai dideli ir rasti konsensusą lengva nebus. Nesunku pastebėti, kad Konstitucijos pataisos iniciatyva politiškai nėra stipriau argumentuota.

Neigti – neracionalu

Visų pirma, sumanymas tuo pačiu balsavimu teikti du visiškai skirtingos problematikos klausimus, mano nuomone, nėra labai gera idėja.

Seimo rinkimų datos perkėlimas į pavasarį yra aiškesnis, suprantamesnis, lengviau pagrindžiamas. Tuo metu Seimo narių skaičiaus sumažinimas – jau visiškai kitos plotmės klausimas, reikalingas žymiai išsamesnės analizės ir kur kas rimtesnio pagrindimo.

To stingant, rizikuojama „paskandinti“ ir rinkimų datos perkėlimo klausimą. O jis – Seimo praktinio darbo reikmė, ne kažin kokia nemotyvuota užgaida.

Geriausias to įrodymas – 2008-2012 m. Seimo konservatorių „naktinė reforma“, palikusi prastą politinio darbo pavyzdį. Reikšminga dalimi ji buvo nulemta kaip tik to politinio ceitnoto, kuris kyla dėl per vėlai rengiamų parlamento rinkimų. Rinkimų paankstinimo mintis nėra nauja, apie tai kalbama nebe pirma kadencija. Jei neklystu, tą klausimą yra kėlę ir tie patys konservatoriai, kurie dabar šią idėją kritikuoja.

Žvelgiant nešališkai, akivaizdu, kad naujai išrinktas Seimas pirmaisiais metais visuomet lieka savotišku prieš tai veikusių politinių jėgų įkaitu. Jis neišvengiamai priverčiamas veikti pagal nueinančios Vyriausybės suformuotą biudžetą. Kadangi jį taisyti tegalima kosmetiškai. Svaresniam aptarimui ir rimtesnėms pataisoms paprasčiausiai nebelieka laiko.

Jau vien psichologiškai vienos valdžios šakos atstovas nesijaus lygiavertis kitos valdžios šakos atstovui, žinodamas, kad jo kolegos darbas apmokamas dvigubai (!) daugiau.

Vadinasi, pirmaisiais naujojo Seimo darbo metais, kada rinkėjų lūkesčiai didžiausi ir politinėms jėgos svarbu parodyti „naują veidą“, tai padaryti beveik neįmanoma. Senosios Vyriausybės parengti finansiniai instrumentai paprastai būna nesuderinami su naujos Vyriausybės programinėmis nuostatomis.

Todėl neigti Seimo rinkimų datos atkėlimo į pavasarį racionalumą protingais argumentais, mano nuomone, negalima.

Veikia nepatenkinamai

O štai Seimo narių skaičiaus klausimas – jau žymiai sudėtingesnis reikalas. Tai, kad „Latvijos Seimas puikiai tvarkosi turėdamas 101“ atstovą – aiškiai per silpnas argumentas tokio masto konstitucinei pertvarkai.

Juo labiau tai nepagrindžia skaičiaus, kuris galbūt optimalus Latvijai. Tačiau vien iš analogijos neišplaukia, kad būtų adekvatus ir Lietuvai.

Tuomet opozicijos atstovas Arūnas Gelūnas savo veidaknygės paskyroje visiškai pagrįstai rašo: „Svarstome klausimą: ar mažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101? Motyvas? “Jūs išeikit į gatvę ir paklauskit žmonių!„ Populistinis paradas tęsiasi.“

„Žmonės gatvėje“, žinoma, sakys, kad mažinti Seimo narių skaičių reikia. Ir tai nereiškia, kad jie nėra teisūs taip galvodami. Žmonės pagrįstai nepatenkinti, matydami kaip funkcionuoja mūsų politinė sistema. Bet kaip ją pagerinti – patarimų „iš gatvės“ nesulauksi. Tam reikia ekspertinės analizės.

Vadybos profesionalai žino: „nėra neturtingų valstybių, yra tik blogai valdomos šalys“. Lietuvos ir Estijos socialinių parametrų palyginimas yra geriausias to pavyzdys.

1990-aisiais turėjome geresnes už Estijos „startines sąlygas“. Trečdaliu didesnė teritorija, kone trigubai didesnis žmogiškasis kapitalas, gerokai palankesnė nacionalinė sudėtis, didesnis pramonės ir žemės ūkio potencialas, pagaliau dėkingesnė klimatinė juosta.

Praėjus vos ketvirčiui amžiaus, nuo šiaurinių kaimynų atsiliekame beveik visais parametrais. Esame žymiai labiau prasiskolinę, labiau korumpuoti, turime gerokai mažiau vienam žmogui tenkančių investicijų, atlyginimai ir pensijos trečdaliu mažesni, emigracijos mastai – net nepalyginami. Kaip ir pasitikėjimas savo šalimi bei jos institucijomis.

LVŽS sėkmė Seimo rinkimuose didele dalimi buvo nulemta daugiau ar mažiau pagrįstos politinės sistemos kritikos. Politinės scenos senbuviai tuo piktinosi, vadino „populizmu“. Bet nustebo, kai pamatė rinkimų rezultatus. Kadangi jie nenorėjo pripažinti, kad sistema funkcionuoja nepatenkinamai. Kad yra uždara, neįtraukianti, neatsinaujinanti, stagnuojanti, neįstengianti visuomenei atsiverti.

O „valstiečiai“ būtent apie tai ir kalbėjo. Žadėjo atsiverti visuomenei, pritraukti naujų žmonių. Ne vien iš partijos. Žmonės jais patikėjo. Dabar turi progą savo žodžius patvirtinti darbais.

Pirmąjį žingsnį žengė. Suformavo nepartinę savo srities profesionalų Vyriausybę. Jos sudėtis nustebino ir opoziciją. Šita prasme žodį išlaikė. Tačiau tai – tik pradžia. Toliau lems konkretūs darbai, ne žodžiai.

Ar valdžios šakos – lygiavertės?

Vienas iš esminių LVŽS deklaruotų siekinių – sugrąžinti Seimui Konstitucijoje numatytą deramą vietą valdžių sąrangoje. Keliolika pastarųjų metų Seimas dirbo be aiškaus kryptingumo, leido nebaigtus, neretai prieštaringus įstatymus. Vos įsigaliojusius – taisė, keitė, perdirbinėjo.

Tai kėlė piliečių, įskaitant verslo sluoksnius, nepasitenkinimą teisėkūros procesu, menkino Seimo autoritetą. Skatino nepasitikėjimo valdžia atmosferą, teisinį nihilizmą. Matyt, tai irgi buvo viena iš priežasčių, lėtinusių mūsų šalies ekonominę ir socialinę raidą.

Seimo autoritetas smuko ne be pagrindo. Užtat kai kurios kitos valdžios šakos, įskaitant Konstitucinį teismą (KT), susidariusio autoriteto vakuumo sąskaita savąjį „pasididino“.

Silpnas Seimas tapo savotišku „atsilikusiu studentu“, pašiepiamu ne tik visuomenės, bet ir smulkmeniškai egzaminuojamu Konstitucinio teismo bei periodiškai pavaromu kartoti „neparuoštas temas“.

O Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. skelbia: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismai. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

Atkreipkime dėmesį: Lietuvos, kaip parlamentinės ir demokratinės Respublikos, Konstitucija, visas valdžios šakas traktuoja lygiavertiškai, bet pirmiausia mini Seimą, kaip tiesioginę Tautos atstovybę. Kadangi 2-asis Konstitucijos straipsnis nurodo: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“

Tačiau pasižiūrėkime vien tik į mūsų valstybės aukščiausių pareigūnų, atstovaujančių suverenioms valdžios šakoms, atlyginimus. Ar jie atspindi Konstitucijoje įkūnytą Tautos valią, kurią ji pareiškė 1992 m. spalio 25 d., referendumu priėmusi šią Konstituciją?

Štai: Seimo pirmininko mėnesinė alga – 3366,9 Eur, ministro pirmininko – 4074 Eur, Konstitucinio teismo pirmininko – 4215,15 Eur, Lietuvos prezidento – 7178 Eur. Čia – neatskaičius mokesčių. Kodėl tokie skirtumai, jei valdžios šakos suverenios ir lygiavertės?

Jau vien psichologiškai vienos valdžios šakos atstovas nesijaus lygiavertis kitos valdžios šakos atstovui, žinodamas, kad jo kolegos darbas apmokamas dvigubai (!) daugiau. Vadinasi, ir vertinamas atitinkamai labiau? Bet kas tai nustatė? Kada? Ir ar tai neprieštarauja Konstitucijai?

Estijoje, pavyzdžiui, visų valdžios šakų aukščiausių pareigūnų – Seimo pirmininko, Prezidento, Ministro pirmininko ir Aukščiausiojo teismo pirmininko – atlyginimai vienodi ir jie yra apie 5 tūkst. Eur.

Sudėtinga kalbėti apie valdžios šakų lygybę Lietuvoje, kai nerinkto ir faktiškai niekam neatskaitingo eilinio Konstitucinio teismo teisėjo alga (3830 Eur) yra didesnė už Seimo pirmininko.

Todėl „valstiečių“ iniciatyva sugrąžinti Seimo autoritetą ir deramą vietą valdžių sistemoje yra sveikintina. Visuomenė to laukia.

Tačiau ar mechaninis Seimo narių skaičiaus sumažinimas iki 101 tam pasitarnautų – aš vis dėlto abejočiau. Ir štai kodėl.

Vertėtų pagalvoti: gal 112?

Nepakanka konstatuoti, kad visuomenė įstatymų leidybos institucijos veikla nėra patenkinta. Būtina gerai išnagrinėti Seimo veiklą, aiškiai nustatyti įstaigos nepakankamo efektyvumo priežastis ir tik tada imtis racionalių veiksmų padėčiai taisyti.

Į pirmąjį XX a. Lietuvos parlamentą buvo išrinkta 112 atstovų. Steigiamasis Seimas atliko itin svarbius nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus ir paklojo valstybingumo pamatus.

Kokia yra atstovavimo praktika įvairių pasaulio šalių parlamentuose?

Atstovų skaičius nustatomas atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių ir tos šalies ekonominį pajėgumą. Valdžios sąranga, viena vertus, siekiama deramo reprezentatyvumo, atstovavimo kaip galima platesniems šalies gyventojų sluoksniams. Kita vertus, paisoma, kad ji netaptų per sunkia našta ūkio gyvybingumui. Vadinasi, parlamento atstovų skaičius turi būti optimalus, atsižvelgiant į konkrečios šalies populiacijos lygį ir ūkio potencialą.

Kokia buvo Lietuvos praktika XX amžiuje?

Renkant 1920 m. Steigiamąjį Seimą, įstatymas numatė, kad vienas Lietuvos steigiamojo susirinkimo atstovas būtų išrinktas nuo 15 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tokiu būdu į pirmąjį XX a. Lietuvos parlamentą buvo išrinkta 112 atstovų. Steigiamasis Seimas atliko itin svarbius nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus ir paklojo valstybingumo pamatus: priėmė 1922 m. Konstituciją, Žemės reformos, Lito, Seimo rinkimų ir daugelį kitų įstatymų, reikšmingai paveikusių šalies likimą.

Pagal 1922 m. liepos 27 d. Steigiamojo Seimo priimtą naują Seimo rinkimų įstatymą atstovavimo kvota buvo pakeista, atsižvelgiant į valstybės ekonomines išgales. Išlaikyti 112 atstovų parlamentą karo nualintam ir įvairius nepriteklius išgyvenančiam kraštui tąsyk atrodė per didelė prabanga ir atstovavimo kvota buvo padidinta: vienas atstovas buvo renkamas nebe nuo 15, bet nuo 25 tūkstančių gyventojų.

Tuo būdu pirmajame ir antrajame Seimuose, išrinktuose 1922 ir 1923 metais (antrasis Seimas buvo išrinktas išankstiniuose rinkimuose), buvo po 78 atstovus, trečiajame, dalyvaujant jau ir 1923 m. prijungto Klaipėdos krašto rinkėjams, – 85. Nedemokratinis Seimas, išrinktas ne šalies piliečių tiesioginiuose rinkimuose, bet autoritarinės valdžios paskirtų rinkikų, veikęs 1936-1940 m., turėjo 49 atstovus.

Okupacinės bolševikų valdžios pastatytas vadinamasis „liaudies seimas“ 1940 m. liepos 21 d. išdavęs nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pavedęs ją stalininės Sovietų Sąjungos savivalei ir naikinimui, turėjo 79 atstovus.

Tuo metu Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, išrinktas, beje, pagal sovietinius įstatymus 1990 m. vasario 24 d. (įskaitant vėlesnius pakartotinius balsavimus), turėjo 139 parlamentarus. Tik jie vadinosi jau nebe „atstovai“, kaip prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, o „deputatai“.

Prie „deputato“ sąvokos dar grįšime. Čia tik noriu trumpai pažymėti, kad ieškant pagrindimo optimaliam Seimo narių skaičiui, pravartu turėti prieš akis parlamento atstovų skaičiaus kaitą istorinėje perspektyvoje.

Įsidėmėtinas Steigiamojo Seimo atstovų skaičius – 112. Tai pirmasis tikrai laisvas ir demokratiškas lietuvių parlamentas, paklojęs valstybės pamatus, visapusiškai reprezentatyvus. Jo reikšmę autoritarinis tautininkų režimas stengėsi sumenkinti. Nekalbant jau apie tai, kad okupacinis totalitarinis sovietų režimas jį niekino ir šmeižė.

Tačiau Steigiamasis Seimas galėtų būti tam tikras etalonas dabarčiai. Daugeliu prasmių. Įskaitant ir atstovų skaičių.

Juolab, kad Lietuva dabar labai susitraukė, ir toliau tebevykstant faktiškai nekontroliuojamai emigracijai. Naujausiais duomenimis, Lietuvoje dabar gyvena apie 2,8 mln. žmonių. Jeigu vienas atstovas būtų renkamas vėl nuo 25 tūkstančių, kaip tai numatė Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio 1922 m. liepos 27 d. pasirašytas Seimo rinkimų įstatymas, vėl susidarytų tas pats 112 atstovų Seimas! Vertėtų pagalvoti ir apsvarstyti tokią mintį!

Grąžinti žmonėms atstovus

Bet parlamentarų skaičiaus sumažinimas turbūt nėra tikslas savyje. Valstybės mastu žvelgiant, net ir sutaupyta lėšų suma nebūtų labai reikšminga. Kur kas reikšmingesnis dalykas būtų Seimo darbo kokybės pagerinimas. Ar esama tokio plano?

Gal iš sutaupytų lėšų galėtų būti būtų stiprinami, tarkim, Seimo komitetų analitiniai pajėgumai? Kad būtų galima pasamdyti daugiau ir geresnių ekspertų, kad įstatymų projektai Seimo visumos posėdžius pasiektų geriau parengti?

Girdėjau ne vieną ankstesnių Seimo kadencijų komitetų vadovą kalbant, kad intelektualinio potencialo atitinkamose struktūrose reikėtų daugiau. Lyginti mūsų Seimo ir JAV Kongreso atstovus aptarnaujančių aparatų, žinoma, negalima. Pritraukti tokius intelektinius pajėgumus neturime išteklių. Tačiau pagerinti padėtį, gal net reikšmingai, manau, galėtume.

Tačiau apie tokius planus kol kas girdėti neteko. Kalbama tik apie parlamentarų skaičiaus mažinimą be aiškesnės priežasties.

Ta pačia proga norėčiau atkreipti dėmesį į, mano nuomone, dar vieną svarbų aspektą – naują parlamentaro savokos turinio, kuris nėra bereikšmis, susidarymą.

Dabartinė nepriklausoma Lietuva, kaip tai paskelbta Kovo 11-osios akte, deklaruoja esanti tarpukario nepriklausomos Lietuvos, bet ne LTSR, įpėdinė. Tačiau visos tarpukario Lietuvos konstitucijos išrinktąjį į atstovaujamąjį valstybės organą asmenį nevadina kitaip, kaip tik „atstovu“.

Nepriklausomai nuo turimų kvalifikacijų ir domėjimosi srities, kad gautum atstovo įgaliojimus, turi nusipelnyti kitų žmonių pasitikėjimą. Tik tada gauni mandatą juos atstovauti.

Kadangi jis atstovauja žmonėms, kurie jį išrinko. Vykdo jų valią, ne savo užgaidas. Taip yra visame pasaulyje. Ir Jungtinių Valstijų tautos atstovybė vadinama United States House of Representatives, bet ne „House of Members“.

Lietuva nelaimingu būdu įteisino ir Konstitucijoje įtvirtino tautos atstovus ir visuomenę klaidinančią sąvoką: „Seimo narys“. Žmonės su tuo absurdišku vardu susigyveno, apsiprato, nebejunta, kad „narystė“ Seime ir atstovavimas jų interesams yra visiškai skirtingi dalykai.

Narystė galima pagal interesus žmones telkiančiose organizacijose. Kol moki nario mokestį, laikaisi nustatytų taisyklių, atitinki kvalifikacijas ar turi polinkio domėtis tam tikra sritimi, dalyvauji panašiais dalykais besidominčiųjų veikloje – esi narys. Tačiau į Seimą šitaip „įsirašyti“ negalima. Čia esama esminio skirtumo. Nepriklausomai nuo turimų kvalifikacijų ir domėjimosi srities, kad gautum atstovo įgaliojimus, turi nusipelnyti kitų žmonių pasitikėjimą. Tik tada gauni mandatą juos atstovauti.

Štai kodėl ir „Seimo nario“ sąvoka yra nesusipratimas. Atsiradęs, manyčiau, dėl sovietiniais laikais diegto fasadinio „atstovavimo“ praktikos. Komunistinės diktatūros metais niekam nebuvo paslaptis, kad vadinamosios „liaudies tarybos“ jokiai liaudžiai neatstovavo. Jos buvo parenkamos vienintelės „teisingos ir neklystančios“ partijos draugų, tad vien aklai, už smulkias privilegijas, vykdė komunistų užgaidas. Savo patikėtinius, kurie nebūdavo žmonių renkami, o tik deleguojami nuo partijos, komunistai pavadino „deputatais“.

Panašių „deputatų“ yra ir šiandieniame Seime. Jie dirba čia jau 5 ar 6 kadencijas, yra nepopuliarūs, didele dalimi atitrūkę nuo visuomenės reikmių, nebeįstengia laimėti rinkimų vienmandatėse apygardose, bet savo „narystę“ Seime užsitikrina per partijų sąrašus. Ir atstovauja nežinia kam.

„Deputatų“ ir „Seimo narių“ reikėtų atsisakyti. Lietuvos žmonių valią turėtų reprezentuoti Tautos atstovai. Kadangi Lietuvos valstybę, pagal galiojančią Konstituciją, kuria Tauta.

Bet tam reikalinga konstitucinė pataisa. Naikinanti „narystes“ elito vakarėliuose ir grąžinanti žmonėms jų atstovus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”

Parašykite atsiliepimą apie 15min