Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilius Puronas: Geras skonis mene ir manyje

Šaltinis: 15min
0
A A

Vilius Puronas Visuomenę iš anksto perspėju: šis straipsnis – vienadienis sniegas, aktualija, ištirpdoma rytdienos, todėl aiškinti gero ir blogo skonio atmainas privalo storos ir doros knygos. Be to, man, dizaineriui, keblu filosofuoti, nes nuo studijų laikų Vilniaus dailės institute neturiu skonio moteryse, dešrose ir mene. O ką abstinentas gali patarti girtuokliui?

Geras skonis – tai mada. O mada – bjaurumo forma, madai išėjus iš mados. Tai – sava ir pažįstama politikavimo atmaina. Pokariu šventes puošėme faneromis, o miestus – cementiniais leninukais, skoningai dažytais baltai ar sidabru. Parkus – briedžiais ir pionieriais su nulaužtomis rankomis ir ragais. Pakito technologijos, gipsinis menas tapo nebeskoningas, iškeliavo šiukšlynan, o leninukus ir politrukus ėmėme tiražuoti iš akmens ar bronzos, su „kiču“ kovoti.

Pakitusi santvarka vėl pakeitė skonį: dalį jų išgrūdome į Grūto parką, kitus – Amžinybėn. Liko tik apolitiškos Aloyzo Toleikio mergaitės ir Kryžių kalno „kičas“.

Kūrėjas – gero skonio kulinaras. Lojimas apie gerą skonį primena šuns rieteną su kate: kas skaniau – kaulas ar silkė. Abu teisūs, nes neteisūs...

Paslaptingas tas meno ir skonio santykis, efemeriška kūrinių dalia: kai „menas tarnauja liaudžiai“ – jis tarnauja valdžiai, ypač kai valdžia netarnauja liaudžiai. Tai taisyklė, nors demagogija: jis to, kas pinigus moka. Ir atvirkščiai.

Kai meno nėra – jo nepasigendama. Vadinasi – jo nereikia. Ir nereikėjo, jei atsiradus kūriniui pakyla vertintojų erzelynas. Tai natūralus muzikinis reiškinys, nes kuo galvų daugiau – tuo jos tuštesnės, tuo garsiau barška.

Žvilgtelėkime į internetinių komentatorių anonimų vertinimus. Absoliuti dauguma – arba su gramatinėmis klaidomis, arba su paprastu pavydu.

Tie komentatoriai – patvorių pamestinukai, be ateities planų, be paguodos. Negi juos šaudyti? Juk jie – manoji tauta. Niekas jiems nepastatys paminklų iš bronzos ir gero skonio. Net aš, nes turiu tik skardų.

Gerą skonį lemia kūrinio amžius. Man pritars bet kuri moteris: skirtingi vertintojai tą pačią asmenybę skirtingai ir prieštaringai vertina kūdikystėje, jaunystėje ir klimakse. O jei paklausi kodėl – vertintojai būtinai nusišnekės, nuklys į dausas.

O esmė – pritaikomume, naudoje vertintojui. Todėl meną įprasta vertinti tyliai, šnibždesiu. Tik aukcionų metu triukšmaujama, nes čia vertina vidutinybė, t. y. pinigas. Kūrėjo vertę įvertins laikas. Šaunu, kad jis taip greitai bėga...

Kūrėjas – gero skonio kulinaras. Lojimas apie gerą skonį primena šuns rieteną su kate: kas skaniau – kaulas ar silkė. Abu teisūs, nes neteisūs...

Apsidairykime aplink. Statistinių meno kulinarų prikepta daug, keli Lietuvos institutai juos masiškai gamina, bet kodėl mūsų mieste naujų kūrinių nematyti? Kas kaltas? Nejaugi konkretūs asmenys – savivaldybėje net keturios pareigybės dėl meno kiekvieną mėnesį algas ima? Pavardės žinomos, o rezultatai – ne.

Sutikite, būtų šaunu, jei lėšos būtų skirtos esmei – kūriniams, o ne algoms.

Menas – skoningas kaip maistas. Man skanūs bulviniai blynai su spirgučiais, panoms – su grietine. Įsidėkime į lėkštes, skanaus! Nemėgsti blynų? Pasidaryk plovo.

Kodėl maiste ir mene postringaujama apie skonį, bet ne apie esmę – virškinimo prasmę? Argi svarbu, koks padažas puošia kūrinį ir gyvenimą, jei esi sotus? Esi alkanas? Pats pasigamink arba virėją pasisamdyk. Negali? Todėl ir inkšti, nevirškini.

Gerą skonį lemia kūrinio amžius. Man pritars bet kuri moteris: skirtingi vertintojai tą pačią asmenybę skirtingai ir prieštaringai vertina kūdikystėje, jaunystėje ir klimakse. 

Menas – skirtingas kaip žmonija. O juk žmoniją vienija būtent tautų skirtingumai: jos skiriasi kalbomis, dainomis, kulinarijomis, papročiais, tautodailėmis, t. y. populizmais, tūkstantmečių pagimdytais.

Kažkodėl tuose populizmo ir vidutinybių vandenynuose laikas nuo laiko atsiranda išsišokėliai-išimtys, peršokantys įprastas normas, savo vardais pakrikštiję ištisus visuomeninius procesus, tokius, kaip darvinizmas, marksizmas, hitlerizmas, stalinizmas, puronizmas. Fu, nusišnekėjau, atsiprašau.

Kas tas puronizmas? Tai – keiksmažodžio ir komplimento simbiozė, kurios prasmė ir tikslas – visuotina laimė. Jei mane, kaip skardų ir blogo skonio kūrėją, norima įžeisti – aš įsižeidžiu, įžeidėją padaręs laimingą. Būdamas įžeistas, natūralu, dairausi paguodos moteryse, kurios mane paguodžia, todėl lieka laimingos. Aš irgi švyčiu laime, bet kitų neguodžiu. Aš – ne boba.

Malonu, kad specialybiniuose straipsniuose puronizmo sąvoka jau balansuoja ant teisės vadintis pirmeiviu technologiniame dizaino žanre, gimusiame Šiauliuose, t. y. Lietuvoje.

Pastaruoju metu ir pasaulyje teko pastebėti vieną kitą nedrąsų tokio braižo kūrinėlį. Pagyvensime – vaisius pamatysime. Guodžia tai, kad man gyventi liko nelabai daug, o po manęs – nors ir tvanas!

Karyba – istorinė būtinybė. Ji – natūrali tautų būsena tiek Vytauto laikais, tiek švedmečiu, tiek sovietmečiu, tiek dabar, nes laimingiausios būna tos epochos, apie kurias istorijos vadovėliai nerašo.

Menas – ne melas, nors skiriasi tik viena raide. Ir prasme.

Menas visada buvo, yra ir bus teisesnis už tiesą ar laikraštininkus.

Garsusis Vilniaus „Vamzdis“ tapo Lietuvos skulptūros klasika, nes nuostabiai atskleidė mūsų santvarkos dvasinę impotenciją, jos konstrukciją iš demagogijos ir finansų. Prieš šimtą metų toks Malevičius „Juodu kvadratu juodame fone“ darė revoliucijas mene, o Leninas – rusuose.

Mūsų epochoje menininkų performansai ir instaliacijos tampa visuotinu reiškiniu, realybe ir savotiška kūrėjų savižudybe. Ir nevirkaukime, kad veidrodis kreivas, kai „morda“ kreiva.

Kas mūsų epochos šeimininkas? Negi vietos valdininkija, kurios mūsų tauta nekenčia, bet pakenčia? Dėl jos nekompetencijos, miesčionizmo, savanaudiškumo... Dėl partijų-partijėlių – valstybės dotuojamų „akcinių bendrovių“, buriančių dorus žmones į nedorėlių būrelius tarnauti sau, o tautai.

Kas lemia šiuos visuomeninius procesus? Kas tas priešas nematomame kare prieš mus? Mums, kūrėjams, duota matyti ir nematomybę...

Karyba – istorinė būtinybė. Ji – natūrali tautų būsena tiek Vytauto laikais, tiek švedmečiu, tiek sovietmečiu, tiek dabar, nes laimingiausios būna tos epochos, apie kurias istorijos vadovėliai nerašo.

Bet karai vyksta ir taikoje nesitaškydami gaisrais ir kraujais. Tą teigia ir istoriografija, ir dialektika, ir darvinizmas, ir net puronizmas.

Kūryba – tai karyba. Tai – mano mažos tautos gyvybė. Tai – kūrėjo privilegija ir pareiga, kad po mūsų viskas liktų mūsų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min