Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 10d. 08:00

Virgis Valentinavičius: Prezidentė: valios triumfas prieš manieras?

Virgis Valentinavičius Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos konferencija buvo palyginti rami: apsieita (šįkart) lipšniai pakartota užuomina, jog vyriausybė – neįgali, ir jai geriau nesiimti jokių reformų; kad iš koalicijos nieko gero nesitiki, nes jai terūpi rinkimų sezono pasišpilkavimas. Rusijos atžvilgiu patvirtinta kieta pozicija, bet kiek minkštesniu tonu. Prezidentės balsas šiek tiek suledėjo tik atsakant į klausimą, ar padarė klaidų.

Ar tai reiškia, kad prezidentė bando pakerėti publiką švelnumu? Jei taip, tai ne pirmas kartas.

Galima priminti, kad po B.Obamos pietų klaidos, valdymo pakeltu balsu pirmosios kadencijos pradžioje prezidentei pavyko transformuotis į pakankamai santūrią ir solidžią šalies – ES pirmininkės - vadovę 2013 metų antroje pusėje. O laikas nuo pirmininkavimo iki prezidento rinkimų buvo stačiai stebuklų metas: D.Grybauskaitė buvo pastebimai švelnesnė ir šiltesnė, nors ant žaizdos dėk. Per rinkimų laidas plika akimi matėsi visiškai mobilizuota geležinė valia laikytis iš paskutiniųjų ir nepasakyti nieko bent kiek kietesnio už pūkuotą pienę.

Tačiau po rinkimų viskas pamažu grįžo į įprastesnę vagą. Pirmiausia be ceremonijų paskirtas naujas energetikos ministras. Rokas Masiulis – puikus specialistas, tačiau buvo padarytas ministru demonstratyviai ignoruojant Seimą ir premjerą. Kiek vėliau panašus jėgos pratimas buvo atliktas skiriant vidaus reikalų ministrą. Prezidentės balse vėl suskambo pažįstamas sunkusis metalas, pvz., vertinant Vyriausybės intelektualines galias.

Prezidentė gali teisintis, kad Seimas – savanaudis, o Vyriausybė ir premjeras nežiba kompetencija bei iniciatyvumu: kažkas, girdi, turi prižiūrėti šią padrikai maklinėjančią kaimenę, kuri tik ir taikosi prigulti atrajot praeities nuopelnų.

Juolab, kad dabartinėje Vyriausybėje ne tik pasipriešinti, bet suteikti minimalią pusiausvyros regimybę santykiuose su valdingąja prezidente tarytum nėra kam. Loretos Graužinienės pirmininkavimo Seime pradinės fazės akių draskymo numeris sklandžiai transformavosi į servilišką  paslaugumą.

Atrodo, kad vienintelė A.Butkevičiaus aspiracija yra tobulinti savo jau nemenkai išvystytą sugebėjimą praryti prezidentės pažeminimus.

Atrodo, kad vienintelė A.Butkevičiaus aspiracija yra tobulinti savo jau nemenkai išvystytą sugebėjimą praryti prezidentės pažeminimus. Premjero reakcija į  D.Grybauskaitės palinkėjimą Vyriausybei geriau nesiimti reformų buvo entuziastingai santūri: „Aš šitos minties irgi truputį nesupratau“, – pasakė A.Butkevičius. (V.Uspaskicho, R.Pakso pašokinėjimai nesiskaito, nes jie užsiėmę ne valstybe, o savo teismais ir apkaltomis).

Nematyti politikų, kuriems rūpėtų šioks toks asmeninis orumas. Savigarbos paprastai suteikia savos nuomonės turėjimas, tam reikia laikytis bent minimalių principų ir turėti nesudėvėtų įdėjų. Kol kas politikų su tokiomis prabangos prekėmis prezidentės radaro švieselės nerodo.

Lietuviško politikos turgaus manieros nėra itin elegantiškos, bet proceso dalyviams atrodo, kad taip ir turi būti: gal ir negalima kitaip patriarchalinėje Lietuvoje, gal politikų nuo žagrės kartai reikia, jog kažkas šauktų komandas iš vagos galo. Tačiau jei prezidentė įtikėjo, kad premjeras – veršelis, o parlamentarus reikia laikyti aptvare ir neleisti į lankas, toks gyvulių ūkio modelis nebūtinai suprantamas globaliose ganyklose.

Nerimą kelia tai, jog lietuviško galios turgaus manieros persikelia į tarptautinę plotmę. Labai gerai, kad prezidentės pozicija Ukrainos klausimu aiški ir nuosekli, tačiau vien to neužtenka. Svarbu ir, kaip tai sakoma ar kalbama partneriams suprantama ir atpažįstama kalba.

Nerimą kelia tai, jog lietuviško galios turgaus manieros persikelia į tarptautinę plotmę.

Sutinku su tais, kurie sako, jog prezidentės pasakymas, kad Rusija yra teroristinė valstybė, nepaveikė Lietuvos-Rusijos santykių ir Kremliaus ekonominės sankcijos būtų buvusios, kad ir ką kalbėtų prezidentė. Jei tikėt kitados Rusijoje ilgai dirbusiu  britų diplomatu Williamu Hayteriu, Rytų kaimynui šis stilius pažįstamas ir suprantamas. Hayteris  lygino rusus su senamadiškais lošimo automatais: kartais galima kažką laimėti „papurčius“, bet su automatu „beprasmiška kalbėtis“ (O‘Neill, William, American High: the Years of Confidence 1945-1960, 1986,  p.75).

Tačiau vienas dalykas taip kalbėti Rusijai ar Lietuvos publikai, kitas – kaip tai girdi partneriai ir sąjungininkai. Vakarų politikai rastų šimtą būdų ne mažiau kietas tiesas apie Rusijos terorizmą pasakyti subtiliau ir diplomatiškiau.

Vienintelis kelias Lietuvai turėti veiksmingą užsienio politiką – judėti ES ir transatlantinio konsensuso rėmuose ir gebėti jį paveikti Lietuvai naudinga linkme. Tai – ne vienos dienos ir net ne vieno dešimtmečio darbas ir klausimas, ar žodinė bravūra aukščiausiu lygiu stiprina Lietuvos galimybes stumtelėti Europą blaivesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu link, ar priešingai – gąsdina ir atstumia.  Juolab, kai karingumas žodžiais neatitinka kuklių Lietuvos krašto apsaugos biudžeto procentų, ir nereikia galvoti, kad sąjungininkai nemato skirtumo tarp retorikos ir darbų.

Viešėdama  Amerikoje, D.Grybauskaitė iš esmės pasakė, kad jos vadovas – niekam tikęs. Stebėtina, kad šį išsišokimą dėl nesuprantamų priežasčių visiškai nutylėjo Lietuvos komentatoriai.

Šia prasme blogiausias prezidentės pastarojo pusmečio grybauskizmas buvo 2014 m. rugsėjo interviu dienraščiui „Washington Post“, kuriame ji pareiškė, jog „Europoje ir pasaulyje nėra tokio lyderio, kuris galėtų sustabdyti V.Putiną“. Viešėdama  Amerikoje, D.Grybauskaitė iš esmės pasakė, kad jos vadovas – niekam tikęs. Stebėtina, kad šį išsišokimą dėl nesuprantamų priežasčių visiškai nutylėjo Lietuvos komentatoriai.

Lietuvos premjeras panašius vertinimus girdi nuolat, bet Amerika – ne Lietuva, o B.Obama – ne A.Butkevičius, ir šitas prezidentės netaktas greičiausiai nebus pamirštas.

Po pradinukės kaprizo 2010 m. nevažiuoti pietų į Prahą truko trejus ketverius metus, kol pavyko daugmaž normalizuoti D.Grybauskaitės asmeninius santykius su B.Obama (dėl gana tvirto Lietuvos politinės klasės sutarimo šiuo klausimu Lietuvos santykiai su Amerika nepablogėjo nė dienai). Dabar galime būti tikri, kad daugiau D.Grybauskaitės glėbesčiavimųsi su B.Obama neturėtume matyti.

Bandant sėti kažkokią gyvybę valdančiosios koalicijos ambicijų dykumoje, prezidentė priprato kalbėti komandiniu balsu ir stipriais žodžiais, kartu tai atitinka nemažos dalies lietuviško elektorato supratimą apie kompetentingą vadovavimą. „Geras“ (komandinis) tonas Lietuvoje nereiškia, kad jis tinka amerikiečiams ar europiečiams. Bendravimas tarptautinėje arenoje – rafinuotesnis žanras.

Vadovai, juolab sąjungininkai, nekritikuoja vieni kitų. Yra daugybė komentatorių, žurnalistų, politikos mokslininkų, galiausiai parlamentarų, kurie gali pagrįstai kritikuoti B.Obamą. A.Merkel, ir darbą padarys geriau, tiksliau ir teisingiau už prezidentę.

Vadovai, juolab sąjungininkai, nekritikuoja vieni kitų. Yra daugybė komentatorių, žurnalistų, politikos mokslininkų, galiausiai parlamentarų, kurie gali pagrįstai kritikuoti B.Obamą. A.Merkel ir kitus pasaulio galinguosius, ir darbą padarys geriau, tiksliau ir teisingiau už prezidentę.

Bet kai tai daro sąjunginės valstybės vadovas, verdiktas greitas: atsiprašom,bet tai – ne mūsų klubo taisyklės, neatitinka manierų standarto.

Niekas to nepasakys garsiai (geros manieros, skirtingai nuo mūsiškių), ir yra šimtas mandagių būdų leisti suprasti, kad buvo nugrybauta. Ir gal net jau suprato, jei trečiadienio spaudos konferencija signalizuoja naujo švelniojo sezono prezidentūroje pradžią.

Virgis Valentinavičius yra Mykolo Romerio universiteto politikos mokslų instituto direktorius, šiame rašinyje reiškiama jo asmeninė nuomonė

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min