Seimo rinkimus pernai laimėjo centro kairė, bet tose srityse, kurios numato ne tik vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, bet ir tam tikras prezidento prerogatyvas, išliko, trumpai ir paprastai kalbant, visi tie patys. Pasikeitė aktoriai, bet ne politinio spektaklio scenarijus.
Turint omenyje rinkimus pralaimėjusių konservatorių-krikdemų buvusias trintis ir net skandalais virstančius konfliktus su prezidentūra, šis faktas, tiesą pasakius, glumina.
Jei prezidento netenkino ankstesnės kadencijos vyriausybės vykdyta užsienio politika ir ją reguliavusio Gabrieliaus Landsbergio veikla, tai kodėl, paskyręs savo buvusį vyr. patarėją saugumo klausimais užsienio reikalų ministru, prezidentas nematė jokios problemos tame, kad svarbiausios URM kėdės išliko po G.Landsbergio bendražygių sėdmenimis?
Panašūs klausimai kyla stebint ir tai, kas vyko kitose srityse. Bet, kalbėdami apie tas kitas sritis, pabandykime tiesiog pafantazuoti ir aprašyti galimai ne tikrovę, o grynai hipotetinę situaciją. Tai padės parodyti vieną tikrai įdomų šių dienų reiškinį neminint konkrečių pavardžių, pareigų ir institucijų.
Įsivaizduokime, kad yra šalis, kurioje konservatorių partija diktuoja madas ir pažiūras saugumo ir užsienio politikos srityse. Išlaikyti mados formuotojų vaidmenį jai padeda per pastaruosius porą dešimtmečių pasiektas politinio stiliaus ir mąstymo persidengimas su tos šalies sostinės politiškai aktyviausia gyventojų dalimi ir didžiausio šalies universiteto pasaulėžiūrine konjunktūra.
Šitokia situacija tarsi savaime stumia kitas – konservatoriams oponuojančias jėgas į politinių ir intelektualinių madų užribius. Nes kalbamas derinys – „teisingiausia“ partija + didžiausia universitetinė kadrų kalvė + „tikroji“ sostinės šviesuomenė – įvairių partijų politikus stipriai gundo kuo labiau orientuotis į šią trijulę galvojant, jog būtent tokia orientacija leis jiems atrodyti a) intelektualiems, b) vertybiškiems / moraliems ir c) labai patriotiškiems.
Ir štai prasideda įdomus bei savitas politinės mimikrijos procesas: dalis aprašomos šalies socialdemokratų deklaruoja esą socialdemokratai, bet vadovaujasi savo oponentų elgesio ir mąstymo modeliu. Vyraujančiomis madomis.
Šis reiškinys ima ypač badyti akis tada, kai, keičiantis premjerams ir vyriausybėms, partija reikalauja, kad svarbūs postai atitektų tos partijos bičiuliams, bet dalis bičiulių senų seniausiai yra anaiptol ne bičiuliai, o po socdemų kauke tikrąjį savo veidą slepiantys aprašyto karjeros modelio (orientuotis į vyraujančią „sostinės madą“) atstovai.
Tokios karjeros schema (mimikrija) nėra labai sudėtinga. Tarkime, svarbiai ministerijai ateina vadovauti socialdemokratė Živilė, kuri anksčiau priklausė partijai „Agrokoncernas“, bet nusprendė pakeisti politinę kaukę. Živilei sekasi prastai, skandalas veja skandalą.
Esant įtemptai situacijai dėl kaimynystėje vykstančio baisaus karo, ji vien dėl savo kaprizų atleidžia iš pareigų karinės žvalgybos vadą.
