Ir kai dabar europiečiams sakoma, jog Amerika nebenori būti viso pasaulio policininku, o Europa privalo pati rūpintis savo saugumu, atremti Rusijos imperines užmačias ir, vadinasi, skubiai tapti vienu iš pasaulio karinės ir geopolitinės galios centrų, tai priimama kaip pagrįstas priekaištas.
„Jūs ištisus dešimtmečius mėgavotės socialine gerove, neinvestuodami į gynybą ir naudodamiesi JAV mokesčių mokėtojų pinigais, skirtais kariuomenei išlaikyti; bet jau gana, nebesitikėkite, kad Amerika toliau mokės už jūsų saugumą“.
Šis požiūris taip giliai įsiskverbė į šių dienų saugumo ir geopolitikos naratyvus, kad virto tarytum pamatine prielaida, bendru vardikliu, Vakarų konsensusu, ant kurio statoma nauja užsienio ir saugumo politika bei jos analizė.
Net, trumpai ir paprastai tariant, proeuropietiški, JAV politikos atžvilgiu gan atsargūs arba net skeptiški vertinimai dažnai prisideda prie minėtos prielaidos įsitvirtinimo viešajame mąstyme ir kalbėjime. „Bet juk tokia tikrovė, deja! Pažvelkite, kaip daug gali Amerika ir kokia nuo jos atsilikusi kariniu požiūriu yra šių dienų Europa! Tai taisytinas disbalansas, atsiradęs dėl Europos kaltės – socialinio išlaidavimo ir gynybos poreikių užmaršties.“
Ir prieš 25 metus, ir vėliau, kai jau buvome įstoję į NATO, diskusijose neretai tekdavo pamatyti arogantiškas oponentų minas ir išgirsti intelektinio pranašumo gaideles, kai jiems pasakydavote, jog Europa privalo stiprinti savo gynybos galią ir „kietąją“ geopolitinę įtaką. Jūsų tiesiog negirdėdavo. Jums sakydavo, kad Amerika viskuo pasirūpins. Beje, tą sakydavo ir patys amerikiečiai.
O dabar tos pačios teisuoliškos intonacijos skamba aiškinant, jog Amerika turi kitų – svarbesnių reikalų nei Europos saugumas. Jai dabar, mat, svarbu sumažinti išbrangusių kiaušinių kainas, išspręsti neatidėliotinas groceries problemas, sustiprinti atsvarą Kinijos ekonominei ir karinei galiai – kurią, kaip ir daugelį kitų tarptautinės politikos problemų, ne kas kitas, o patys amerikiečiai XX a. ne tik leido, bet ir padėjo sukurti.
Ir jei bandote prieštarauti šiam beįsitvirtinančiam konsensusui, kurio kertiniai akmenys yra „o kodėl Amerika apskritai turėtų?..“ ir „Europa dabar privalo, nes leido sau neturėti karinės galios“, jums draugiškai paplekšnoja per petį ir gilią išmintį turinčia liudyti intonacija taria: „Bet juk taip yra“.
Ne, taip nėra.
Politinių situacijų, tokių, kaip Europos karinis bejėgiškumas Amerikai atsitraukiant, priežastys yra ne tik politinės, bet ir istorinės.
