Tokia politinė elgsena su demokratija nieko bendra neturi. Demokratija – tai demoso valdžia, kuriai esant nevalia rūšiuoti žmonių į tuos, kurie turi teisę realiai dalyvauti valstybės valdyme, ir tuos, iš kurių tokia teisė a priori atimama.
Šiuolaikinė Vokietija tarytum sugrįžta į tuos laikus, kai vieni (centro ir kairės partijos nuo CDU iki komunistų) laikomi arijais, o kiti – ne dėl odos spalvos, o dėl politinių pažiūrų – žemesnės kategorijos žmonėmis.
Kai demokratinė santvarka Europoje dar tik kūrėsi, moterims kurį laiką nebuvo leidžiama dalyvauti rinkimuose. Dabar tomis praėjusių amžių „moterimis“ tampa „Alternatyva Vokietijai“ ir Marine Le Pen „Nacionalinis sambūris“.
Šias partijas mėgstama vadinti „kraštutinėmis“. Tačiau, kad ir įdėmiai perskaičius AfD programą, jokių pasibaisėtinų kraštutinumų, išskyrus tai, kad reikia griežčiau stabdyti nelegalią imigraciją, joje nerastumėte. O kas šiuo atžvilgiu yra tikrasis kraštutinumas: reikalavimas efektyviai spręsti jau seniai problema pripažįstamą imigrantų antplūdį ar Angelos Merkel politika, kuri tą antplūdį ir sukūrė?
Tie juokingi žaidimai klijuojant „kraštutinumų“ etiketes tiems, kurie paprasčiausiai netinka elektoralinės įtakos zonas pasidalijusiam valdančiajam elitui, kuris Vokietijoje, savo ruožtu, jau seniai nebeskiria dešinės nuo kairės ir vieną po kitos lipdo „centristines“ koalicijas, tiesiog pakerta pasitikėjimą demokratija. Sunku pasitikėti politine santvarka, kuri nebepasitiki savimi – demoso valdžia.
Vertėtų pridurti, kad visiškas atsižegnojimas dažniausiai kažkodėl liečia tik „kraštutinius dešiniuosius“. Su kraštutine kaire – Die Linke (Vokietijos komunistais) Socialdemokratų partija, nejausdama jokios moralinės graužaties, 2001 metais drauge ir draugiškai valdė Berlyną.
Šioje vietoje, užsiminus apie moralę, pats laikas atkreipti dėmesį į bazinius dalykus: tai, kad vykstantis demokratijos išsigimimas, kai atsiranda pirmarūšiai ir antrarūšiai rinkėjai ir partijos, kai dalis piliečių marginalizuojama vien už tai, kad yra dešiniųjų pažiūrų, plaukia iš pakitusio santykio tarp politikos, moralės ir intelekto.
Vakaruose visuotinai nykstant religijos įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė. Tai, kas šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet paveldėjo religinės galios statusą.
