Į Tėvynės sąjungos vyriausybės programą 2020 m. įrašytas pažadas užsiimti „vertybine geopolitika“ nubloškė mūsų užsienio reikalus į tokį politikos atliekų sąvartyną, kad iš jo vis dar kapanojamės. Smardžiai ir kol kas – gana nesėkmingai.
Beje, stebina tai, kad kapanojamės gana vangiai. Susidaro įspūdis (tikėkimės, klaidingas), kad pernai išrinkta valdžia bijo pasirodyti mažiau „patriotiška“, mažiau „vanagiška“, nei prieš tai buvusi, todėl per daug net ir nesistengia nei keisti diskredituoto vektoriaus, nei taisyti eksperimentinės (šis žodis labiausiai tinka tam, kas įvyko) 2020-2024 m. užsienio politikos klaidų.
Jau daugiau nei pusę metų kalbama apie santykių su Kinija atkūrimą, bet žodžiai kol kas nevirto nei kūnu, nei tokia kūno dalimi, kurią būtų galima rodyti be figos lapo ir gėdos jausmo. Baisimės tuo absurdu, kurio dalimi pavirtome pataikaudami galimai korumpuotai ir galimai prorusiškai Baltarusijos opozicijai, bet nieko nedarome, kad ši situacija keistųsi.
Ir svarbiausia – toliau kariaujame visais tais nereikalingais frontais, kuriuos atidarėme, vadovaujami vėjavaikiško, įsimylėjusio save ir savo paaugliškas fantazijas įgyvendinusio užsienio politikos diskotekos didžėjaus 2020–2024 metais.
Šildės miesto kvailiai
Štai Amerika atvirai pripažįsta, kad jau negali, kitaip nei šaltojo karo metais, kariauti dviem su puse fronto – su dviem didelėmis pasaulio galiomis ir viena mažesne. Tačiau tai, ko negali Amerika, pasirodo, gali konservatorių „vertybinės politikos“ užturbinta Lietuva.
