Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vygaudas Ušackas: Ar Rusija puls Lietuvą? (II dalis)

Šaltinis: 15min
16
A A

Vygaudas Ušackas Nuaidėjus grėsmingiems pareiškimams apie per „Zapad 2017“ pratybas karui su Vakarais Baltarusijos-Lietuvos pasienyje besirengsiančią Rusiją, baimė ir išgąstis jokiu būdu negali tapti pagrindu abejingumui. Abejingumui atlikti būtinus veiksmus, galinčius padėti tvirčiausią pagrindą mūsų saugumui.

Žodžius privalo nedelsiant sekti konkretūs darbai. Iki šių pajėgų susitelkimo mūsų pasienyje liko vos pusmetis. Nebepakanka prašyti Vakarų partnerių papildomų saugumo garantijų.

Išskirtinos keturios prioritetinės priemonės, kurias kryptingai ir sistemingai įgyvendinusi Lietuva sutelktų istorines savo saugumo garantijas.

Vykdykime subalansuotą krizių stebėseną ir valdymą. Jei turima informacija kelia grėsmingą nerimą, visų pirma, būtina nedelsiant nacionaliniu lygiu išsamiai įvertinti realias bei numatomas grėsmes, koordinuotai siūlant sprendimus jų valdymui nacionaliniu lygmeniu ir išvien su sąjungininkais. Valstybės saugumo departamento pažymų ir Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento žvalgybinės informacijos nepakaks.

Turėtume, kaip galima greičiau, detalizuoti ir įgyvendinti premjero Sauliaus Skvernelio siūlymą steigti Vyriausybės krizių valdymo centrą, kuris užtikrintų visapusišką geopolitinių įtampų bei ekstremalių situacijų stebėseną, analizę bei sprendimų projektų formulavimą Valstybės vadovams.

Toks krizių valdymo centras prie Vyriausybės vykdytų kasdienį situacijos monitoringą, bet to neužtenka. Prasminga įsteigti ir platesnio spektro įdėjų „kalvę“ (think tank), kuri vertintų ilgalaikių grėsmių dinamikas visuomenėje, tikrintų krizių valdymo mechanizmus pasitelkiant šiuolaikines metodikas, tokias kaip ekstremalių situacijų simuliacijas bei sąlyginį planavimą.

Todėl čia kritiškai svarbu vadovautis geriausia tarptautine praktika. JAV administracijos užsakymu, pasitelkus geriausius ir profesionaliausius karinius, diplomatinius, energetikos, žvalgybos, kibernetinių grėsmių ir kitų sričių ekspertus, tokio pobūdžio simuliacinės pratybos organizuojamos Džordžo Vašingtono ar Merilendo universitetų strateginių krizių simuliaciniuose centruose. Jose teko dalyvauti ir tiesiogiai įsitikinti jų veiksmingumu.

Tad toks centras turėtų būti steigiamas viename iš Lietuvos universitetų, kuriame profesionaliai, pagal pažangiausią praktiką, būtų galima vykdyti krizių stebėseną, analizę bei organizuoti kompleksines simuliacines pratybas, į kurias galėtų būti kviečiami dalyvauti ne tik atitinkamų valstybinių institucijų, bet ir akademinės, ekspertinės visuomenės atstovai. Tai būtų ne tik atsako į kylančias grėsmes formavimas, bet ir visapusiškų, profesionalia analize paremtų prevencinių siūlymų ir rekomendacijų epicentras: kaip valdyti krizinius momentus, kokių sprendimų imtis juos deeskaluojant.

Pagaliau, tai būtų labai konkretus įnašas, ruošiant nešališkus, subalansuota informacija grįstus, pasvertus politinius sprendimus, leidžiančius tinkamai paruošti reikiamus valstybės institucijų, visuomenės veiksmus, numatant būtiną elgesį kilus ekstremalioms situacijoms.

Hibridinio karo epochoje – toks sprendimas ypač svarbus ir reikalingas.

Didinkime Lietuvos gynybinius pajėgumus ir jų indėlį NATO ir ES misijose. Lietuvos politinės vadovybės sprendimai spartinti prieš 12 metų prisiimtą įsipareigojimą skirti gynybai 2% BVP sulaukė net D.Trumpo pagyros. Vasario 16-osios dienos sveikinimo laiške Lietuvos prezidentei D.Trumpas vadina Lietuvą „drauge“ ir „vertinama NATO sąjungininke, kuri rodo pavyzdį kitiems, vykdydama įsipareigojimus mūsų bendrai gynybai“.

Šiuos sprendimus būtina įgyvendinti. Taip pat tęsti paramą NATO Afganistane, kur vėl buriamos papildomos sąjungininkų pajėgos. Turėtume sumaniai skirti „nišinį“ ir konkretų indėlį karinėje ir diplomatinėje veikloje kovoje prieš Islamo valstybę. Dar svarbiau, puoselėti jaunimo pagarbą ir pasididžiavimą Lietuvos kariuomene, skatinti juos tapti savanoriais ir šauktiniais.

Lietuvos politinė ir akademinė visuomenė taip pat turėtų aktyviau diskutuoti, koks bus Lietuvos indėlis ir dalyvavimas, įgyvendinant ES gynybos veiksmų planą. ES yra ekonominė, diplomatinė ir taikos supergalia. Dalis ES valstybių siekia daryti konkrečius žingsnius link tikros ES saugumo ir gynybos ar net bendros ES kariuomenės.

Sutelkime santykius su Lenkija ir didinkime paramą Ukrainai. Džiugina Vyriausybės pastangos sugrąžinti strateginį dėmesį santykiams su Lenkija.

Mes turime būti pasiruošę suteikti savo intelektualinį ir konkretų karinį įnašą. EK Prezidentas J.-C.Junckeris yra pažymėjęs: „Bendros ginkluotosios pajėgos leistų ES „įtikinamai“ reaguoti į grėsmes taikai kurios nors savo narės arba kaimyninės šalies teritorijoje. Europos armija nebūtų kuriama, kad iškart būtų panaudota, tačiau bendra Europos armija pasiųstų Rusijai aiškią žinią, kad esame rimtai nusiteikę ginti europines vertybes.“

Mano nuomone, Lietuvos nacionalinis interesas yra būti ES integracinių procesų branduolyje, tuo atveju jei ES pajudėtų link kelių greičių, bet svarbiausia – vienos krypties Europos. Be abejonės, privalome išsaugoti ir istorijos patikrintą NATO sutartyje įtvirtintą Transatlantinio kolektyvinio saugumo sąsają su JAV ir Kanada.

Sutelkime santykius su Lenkija ir didinkime paramą Ukrainai. Džiugina Vyriausybės pastangos sugrąžinti strateginį dėmesį santykiams su Lenkija. Turime siekti sutelkti nors dalį istorinės „Abiejų Tautų Respublikos“ solidarumo dvasios, stiprinant energetinį, karinį, politinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Sutelkti politinę valią bei atsakingai išspręsti mūsų santykiams kenkiančius dirgiklius: lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų rašybą. Lietuvių ir lenkų sukilimų mūšiuose 1831 ir 1863 metais gimęs šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“ turi būti mūsų kelrodžiu tiek sprendžiant konkrečius dvišalius santykius, tiek atremiant šiuolaikines saugumo grėsmes.

Šiomis vertybėmis grįskime paramą ir mums artimos, ypač svarbios šalies – Ukrainos – prioritetinius uždavinius jos sunkiame kelyje į euroatlantinę bendruomenę per demokratijos stiprinimą. Ministro L.Linkevičiaus solidarumo vizitas karo veiksmų nuniokotose Kramatorske ir Avdijivkoje atkreipė pasaulio dėmesį į besitęsiančias separatistų atakas. Tai įgalins ministrą autoritetingai liudyti Vakarų sąjungininkams apie Ukrainos ir viso regiono padėtį, būtinumą visiškai įgyvendinti Minsko susitarimus, atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą, dar labiau remti vykdomas Ukrainos ekonomines, gynybines ir antikorupcines reformas.

Pasiekime Rusijos piliečius. „Kietojo saugumo“ iššūkiai jau aptarti ir, akivaizdu, kad dar kurį laiką Vakarų ir Rusijos santykiuose įtampa neslūgs. Santykius temdys „pasaulėžiūrų konfliktas“: skirtingai vertiname piliečio ir valstybės santykį, tarptautinių santykių principus ir būtinumą gerbti kitos šalies teritorinį vientisumą, laisvę pasirinkti sąjungininkus ir integracijos kelią.

Išnaudojant ES įtaką ir svertus, atsakydami į nelegalią Krymo aneksiją, konfliktą Rytų Ukrainoje, 28 valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, taiko tikslingas personalines ir finansines sankcijas kai kurių Rusijos veikėjų ir įmonių atžvilgiu. Taip pat apriboti aukščiausio lygio kontaktai, sustabdyti „oficialūs“ dialogai ir kai kurios anksčiau ruoštos sutartys.

Tačiau yra atskirų dvišalių santykių momentų, kuriuos galėtume spręsti išradingiau ir sumaniau. Rusija yra ir išliks mūsų kaimynė. Rusija išlieka didžiausia Lietuvos prekybos partnerė. Nesutinkame ir priešinamės ekspansinei Rusijos politikai, tačiau „nedaryti nieko“ – nėra išmintinga politika. Rusijos opozicijos atstovai su malonumu atvyksta į Lietuvą.

Persikelia į Vilnių kai kurios nevyriausybinės organizacijos dėl jų narių persekiojimo. Lietuvą mielai rinktųsi daugiau Rusijos verslininkų ir investuotojų, tačiau juos atgraso biurokratinės procedūros, siekiant steigti verslą ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nacionalinio saugumo reikalavimus atitinkantis, skaidrumo kriterijų besilaikantis verslas ir inovatyvios investicijos prisidėtų prie mūsų ūkio konkurencingumo bei augimo.

Lietuva taip pat turėtų tapti pastebima partnere išvien su Suomija, Estija, Latvija ir Lenkija įgyvendinant „Bendradarbiavimo per sieną“ su Rusijos kaimyniniais rajonais programą, kuriai ES 2014–2020 metams skyrė 173,7 mln. Eur. Lietuvos ir Karaliaučiaus srities bendradarbiavimo programai buvo skirta 19 mln. Eur. Tačiau, dėl įvairiausių vėlavimų, jau prarasti 2 mln. Eur.

Be to, viena problemiškiausių sričių išlieka ryšių su akademine bendruomene ir studentų mainų skatinimas. Net ir vykstant intensyviai antivakarietiškai propagandai, Rusijos universitetai ir studentija yra aktyviausi dalyviai ES „Erasmus+“ bei „Jean Monnet“ mainų programose.

Vien 2017-aisiais beveik 4000 Rusijos studentų už ES stipendijas mokysis valstybių narių universitetuose. Tam iš ES biudžeto skiriame 26 mln. Eur. 78 studentai iš Rusijos mokysis ir devyniuose Lietuvos universitetuose. O aktyvesnis Lietuvos aukštųjų mokyklų dalyvavimas mainų programose su Rusijos universitetais prisidėtų prie šios šalies jaunosios kartos lavinimo, geriau pažįstant kaimynus bei patiriant laisvos ir demokratinės visuomenės privalumus, kuriuos vieną dieną, tikime, jie įdiegs ir savo šalyje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vygaudas Ušackas: Ar Rusija puls Lietuvą? (I dalis)

Tęsinys – vasario 21 d.: Kokia didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui?

Vygaudas Ušackas yra Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje

Komentarai: 16
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min