Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: „Blogi“ lenkai ir „gudrūs“ užsispyrę lietuviai?

Šaltinis: 15min
0
A A

Tokią nuomonę galėjai susiformuoti sekdamas Lietuvos žiniasklaidoje skelbiamus komentarus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius per pastaruosius trejus metus. Taigi per tą laikotarpį, kai šalį valdo dabartinė konservatorių ir liberalų koalicija.

Vytautas Plečkaitis
 

Tačiau po prezidentės atsisakymo važiuoti į Varšuvą susitikti su trimis savo kolegomis iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos bei aptarti šalių saugumo klausimų, tokio  stereotipo pasidarė sunku laikytis.

Tuo labiau kad daugelis komentatorių iš dešiniojo politinio flango, į dešinę linkusioje Lietuvos žiniasklaidoje (kairiosios ar net kairiojo centro žiniasklaidos, mano galva, pas mus nėra)  sukritikavo tokį prezidentės žingsnį.

Žinoma, lenkai po to netapo geresni, o jų užsienio reikalų ministras R.Sikorskis tarp lietuvių ir toliau lieka blogiečiu Nr. 1. Tik nežinia, ar nuo to jam yra blogiau, ar geriau, ir kažin ar dėl to jis keis savo elgesį Vilniaus atžvilgiu, o tuo labiau savo šalies užsienio politiką, kurią teigiamai vertina jos vakariniai kaimynai, ypač Vokietija.

Lenkija, nors ir būdama vidutinio dydžio valstybe Europoje, bando tandemu su Vokietija, vykdyti didelės valstybės (Europos mastu) užsienio politiką. Kol kas jai sekasi. Turėdama palyginti ilgai Vakaruose ir Rytuose agresyvius kaimynus, Lenkija per pastaruosius du dešimtmečius sugebėjo taip pakreipti savo politiką, kad Vakaruose turėtų stiprų sąjungininką, o Rytuose – normalų partnerį.

Tam, žinoma, buvo ir objektyvių priežasčių, iš kurių svarbiausia – taiki ES plėtra ir pačios Vokietijos pozicija Lenkijos atžvilgiu. Neatsitiktinai Vokietijos  prezidentas savo pirmajam vizitui pasirinko Varšuvą.
Lietuva, geopolitiškai saugumo prasme žiūrint, Lenkijai rūpi panašiai tiek, kiek ir kitos Baltijos  šalys. Tokį aiškinimą asmeniškai girdėjau iš vieno lenkų diplomato dar prieš keletą metų, ir jų vykdoma politika tą diplomato pasakymą patvirtina.

Pačioje Lenkijoje daugėja jaunesnės kartos politikų (R.Sikorskis  yra išimtis), kurie nelabai žino, kas tie lietuviai ir kur tas Wilno.

Dėmesys  Lietuvai  padidėja  dėl čia gyvenančios lenkų tautinės mažumos. Bet pačioje Lenkijoje daugėja jaunesnės kartos politikų (R.Sikorskis  yra išimtis), kurie nelabai žino, kas tie lietuviai ir kur tas Wilno.

Beje, Lenkijos užsienio politikos Lietuvoje ir Lietuvos politikos Lenkijos atžvilgiu dorai  niekas ir nepaaiškina. Specialistų yra, bet nėra tam pinigų. Matyt, geriausia jos nežinoti, o vadovautis stereotipais. Dar geriau juos paimti iš tarpukario laikų, kai visose Lietuvos mokyklose moksleiviai kartu su mokytoju pamokas pradėdavo skanduote: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. 

Šiandien Vilnius mūsų ir skanduoti tapo neaktualu, bet dalis politikų įsijautę į priešų paieškas, nepastebi, o gal ir specialiai nenori matyti, kokiame amžiuje gyvename. Lenkų dabartinę užsienio  politiką netiesiogiai  iliustruoja J.Hofmano filmas „Mūšis prie Varšuvos“.  Filmas be didelės reklamos buvo parodytas ir Vilniuje „Kino pavasario“ metu. Jame aiškiai įvardyti Lenkijos priešai. Būtų gerai, kad Lietuvos TV rastų galimybę jį parodyti platesnei auditorijai, kaip tai padarė su filmu „Katynė“.

Kita vertus, mūsų lietuvišką gudrumą, duodantį mums didesnę naudą dėl suprastėjusių santykių, oficialiai vadinamų „darbiniais“, su kaimyne taip pat sunku įžvelgti. Pirmiausia dėl to, kad aukščiausio rango Lietuvos politikai nerodo jokių pozityvių iniciatyvų santykiams su Lenkija ir ne tik su ja, pagerinti.

Gerai bent tiek, kad mūsų premjeras A.Kubilius, pakviestas lenkų kolegos, nuvyko į Varšuvą dalyvauti daugiau kaip dešimties premjerų iš įvairių Europos šalių susitikime su kolega iš Kinijos.

Tačiau, apskritai, gaila, kad  Lietuvos premjeras, palyginti europietiškas savo mąstymu, užsienio politiką visiškai atidavė į kitų politikų rankas. Tuo labiau kad daugelyje ES šalių užsienio politikai didelę įtaką daro būtent premjerai, atsakingi už viso kabineto darbą ir darnią vidaus bei užsienio politiką. 

Akivaizdus Vokietijos kanclerės A.Merkel ir britų premjero D.Camerono pavyzdys. Lenkų premjeras D.Tuskas taip pat nėra pasyvus stebėtojas užsienio politikos lauke ir vargu ar R.Sikorskis savo politikos nederina su premjeru?

Kai „gudrūs“ lietuvių politikai nerodo jokių iniciatyvų, tenka tai daryti „blogiečių“ lenkų prezidentui. B.Komorowskis, savo šaknimis iš Lietuvos, todėl, matyt, geriau už kitus lenkų politikus suprantantis nelengvą mūsų būdą, aplankė Punsko lietuvius – išklausyti jų problemų.

Lietuviai Lenkijoje sudaro vieną mažiausių šios šalies tautinių bendruomenių. Tuo vizitu jis lyg ir kreipėsi į mūsų prezidentę ir kitus svarbiausius Lietuvos politikus: aplankykite ir jūs savo lenkų kilmės piliečius Šalčininkuose, Nemenčinėje ar Eišiškėse, pabendraukite, parodykite dėmesį, išklausykite jų problemas. Juk jie yra didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje.

B.Komorowskis, savo šaknimis iš Lietuvos, todėl, matyt, geriau už kitus lenkų politikus suprantantis nelengvą mūsų būdą, aplankė Punsko lietuvius – išklausyti jų problemų.

Manau, kad po tokių vizitų ir pokalbių kaip su savo šalies piliečiais įtampos būtų mažiau. Vietos lenkai, kurie apskritai bet kokią valdžią gerbia daugiau nei mes, lietuviai, neskubėtų mitinguoti, jei  jų problemos būtų bent išklausomos.

Kiek atsimenu, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur gyvena daugiausia lenkų, mūsų premjeras lankėsi vieną kartą per visą kadenciją ir užsienio reikalų ministras, regis, kartą. O kiti žymūs politikai, matyt, nelabai ir žino, kur tie lenkai, sudarantys apie  7 proc. visų Lietuvos  piliečių, gyvena.

Beje, tarp lenkų yra ir labai valstybiškai susipratusių Lietuvos piliečių ir, toli gražu, ne visi jų nenori mokytis lietuviškai. 

Teisės pirmakursė Juliana iš Nemenčinės, studijuojanti Vilniaus universitete, prieš Vasario 16-ąją kreipėsi į savo bendrakursius, pasiūlydama jiems pasveikinti visus savo dėstytojus ir vieni kitus su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Kursiokai pritarė Julianos pasiūlymui ir Vasario 16-osios išvakarėse padarė tikrą šventę savo dėstytojams ir sau. Šią istoriją man papasakojo draugas, kurio dukra studijuoja teisę su lenkaite iš Nemenčinės. Studentų pavyzdys rodo, kad kalbant ir bendraujant santarvę visada galima pasiekti, jei tik jos norima ir ieškoma.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min