Tarp lietuvių, kurie dar neemigravo ir emigruoti nesiruošia, yra mažiausiai dvi nuomonės šiuo klausimu. Pirmoji, labiau tautinė, kad tikri lietuviai yra tie, kurie gyvena Lietuvoje. Reikalui esant jie gins savo žemę su ginklu rankose, tik jie atsakingi už savo valstybės ateitį, o ne tie, esantys užsieniuose. Kad tikram lietuviui užtenka vienos pilietybės ir nėra jokio reikalo įteisinti dvigubą.
Liberaliau mąstantieji mano, kad dvigubos pilietybės suteikimas tik sustiprins lietuvių tautą, konsoliduos ją, kad bus sukurta ir išsaugota mistinė „globali Lietuva“.
Treti neturi jokios nuomonės šiuo klausimu ar turi dar kitokią.
Kaip keletą metų gyvenęs ir dirbęs užsienyje bei matęs savo tautiečių, kurie vaikus augina Vakaruose, tvirtai galiu pasakyti, kad jokios tokios „globalios“ Lietuvos nėra ir niekada nebus. Tikroji Lietuva yra tik čia, Lietuvoje. Ji yra tokia, kokie yra jos žmonės.
Tačiau yra lietuvių, gyvenančių užsienyje, kurie nori lietuviais išlikti, puoselėja savo kalbą ir kultūrą, vaikus moko lietuviškai, stengiasi, kad jie būtų dvikalbiai ar trikalbiai, žinotų savo tėvų ir senelių kalbą bei papročius.
Ir tai yra labai gerai, nes būtent ši Lietuvos piliečių dalis gali ir padeda savo tėvynei. Jie patys yra Tėvynės atrama svetur ir ten būdami jaučiasi mūsų šalies piliečiais. Būtent dėl jų reikėtų pasistengti, kad jie, turėdami kitos šalies pilietybę, neprarastų Lietuvos pilietybės: kad dalyvautų rinkimuose, padėtų spręsti Lietuvos problemas, perduotų svetur įgytą patyrimą krašto žmonėms. Būtent dėl jų reikia Lietuvai pripažinti savo piliečių dvigubą pilietybę.
Bet yra ir kitokių lietuvių, kurie stengiasi greičiau ištirpti kitoje tautoje ir kitoje kultūroje, nes taip jiems lengviau ir patogiau, nes gilesnių savo kultūros šaknų jie neturi ir niekada neturėjo, savo kalbos nelabai vertino ir nelabai gerai ją mokėjo.
Istorija rodo, kad jų būta ne tiek mažai. Vieni sulenkėjo, kiti surusėjo, treti tapo amerikonais, ketvirti – vokiečiais. Mūsų tautiečiai pastiprino kultūriškai stipresnes tautas. Neretai didžiuojamės jais, kaip turinčiais lietuviškas šaknis, nors jiems patiems tos šaknys nelabai terūpėjo.
Nepaisant netekčių, tauta išliko ir net sustiprėjo, atkūrė valstybę, nes motinos gimdė pakankamai daug vaikų – tiek XIX amžiuje, tiek ir XX a. – iki pat devintojo dešimtmečio.
Bet yra ir kitokių lietuvių, kurie stengiasi greičiau ištirpti kitoje tautoje ir kitoje kultūroje, nes taip jiems lengviau ir patogiau, nes gilesnių savo kultūros šaknų jie neturi ir niekada neturėjo.
Tie lietuviai, kurie gyvena užsienyje ir kurie su savo vaikais kalba jau tik angliškai, prancūziškai ar ispaniškai, neranda laiko lietuviškai jiems pasekti pasakos, atsivežti savo vaikus į tėvų šalį, renkasi ištirpimo kitoje kalboje ir stipresnėje kultūroje kelią.
Vieni tai daro sąmoningai, kitiems taip išeina savaime. Tačiau ir jų smerkti nereikėtų. Tokia jų valia, toks jų apsisprendimas.
Derėtų daugiau šviesti ir auklėti čia esančius Lietuvoje, kad, išvykę geresnio gyvenimo ieškoti svetur, turėtų galimybę ir jaustų poreikį sugrįžti. O svarbiausia siektų, kad Lietuva taptų patraukli gyventi, t.y. mažintų biurokratiją, korupciją, didintų atlyginimus ir pagarbą dirbančiam žmogui.
Yra šalių, pripažįstančių tik vieną pilietybę, yra šalių, kurioje gali turėti net tris. Pažįstu vieną Šveicarijos šeimą. Motina lietuvė, vyras vokietis, mergaitė lanko prancūzišką mokyklą.
Mergaitė gerai kalba abiejų tėvų kalbomis, nes kiekvienais metais atvyksta į Lietuvą ir šeimoje su motina kalbasi lietuviškai. Jau kuris laikas ji turėjo abiejų tėvų pilietybes, nes Vokietija prieš keletą metų pripažino dvigubą pilietybę.
Kadangi tėvai galvoja gyventi Šveicarijoje, jie kreipėsi į miesto tarybą suteikti jai Šveicarijos pilietybę. Kai vaikas, turintis kitos šalies pilietybę, ilgai mokosi Šveicarijoje, jis įgyja teisę tapti šalies piliečiu, jei išlaiko testą iš Šveicarijos istorijos ir geografijos, moka bent vieną valstybinę kalbą ir miesto visuomenė neturi dėl jo jokių nusiskundimų.
Miesto taryba teigiamai įvertino mergaitės pasirengimą tapti piliete ir posėdyje balsavo už tai, kad jai būtų suteikta Šveicarijos pilietybė. Šį sprendimą dar patvirtino kantono taryba. Tokiu būdu lietuvės ir vokiečio dukra tapo trečios šalies piliete.
Pažinojau ir kitą šeimą, auginančią vaikus. Motina lietuvė, o vyras – danas, vaikai mokosi vokiškoje mokykloje. Motina su vaikais daugiausia kalba vokiškai arba angliškai.
Tačiau tėvas kiekvienais metais veža savo vaikus į savo šalį, kad jie gerai mokėtų jo tėvų kalbą ir pažintų Danijos kultūrą. Jam rūpi jo šalies kalba ir kultūra, nes jis pats yra tos kultūros vaisius.
Kodėl motinai nerūpi ? Todėl , kad jos kultūrinės šaknys buvo menkos ir visai nudžiūvo svetur.
Lietuvių su tokiomis šaknimis emigracijoje nemažai – jie ar jų vaikai lengvai nutautės. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, valytojais dirbanti ispano ir italės šeima, auginanti sūnų.
Sūnus mokosi vokiškoje mokykloje ir su vaikais kalba vokiškai, o su tėvu – tik itališkai, su motina – tik ispaniškai. Tėvams būtų didžiausia gėda, jei jų vaikas nemokėtų savo tėvų kalbos. Nors tėvai nemokyti, dirba juodus darbus, bet kokia stipri tautos ir kalbos kultūra, persiduodanti iš kartos į kartą.
Lietuviai yra tokie, kokie yra. Tačiau jei norime, kad tauta kuo ilgiau gyventų šioje žemėje, taip mažai gimdydama ir taip sparčiai emigruodama, turime vieni kitus paremti.
Didžiausia parama, kurią dar Lietuva gali duoti savo šalies piliečiams, gyvenantiems užsienyje, tai dvigubos pilietybės suteikimas ir visokeriopa kultūrinė parama tiems, kurie lietuviais nori būti.
Kaip tai padaryti, jau technikos reikalas. Svarbiausia, kad būtų valia ir suvokimas, jog būtina stiprinti savo tautą ne tuščiomis deklaracijomis ir skambiais žodžiais, kaip buvo iki šiol, o konkrečiais darbais. Dvigubos pilietybės suteikimas būtų vienas iš tų konkrečių darbų, galintis bent šiek tiek sustiprinti ir apvienyti tautą Lietuvoje ir užsienyje.
