Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Koalicijos be vertybių

Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Vis daugiau girdėti spekuliacijų apie galimas valdančiąsias koalicijas. Šiuose pasvarstymuose, viena vertus, ryškėja valdančiųjų noras valdžioje pasilikti bet kuria kaina. Kita vertus, opozicinės partijos siekia bet kuria kaina į valdžią ateiti, nelabai renkantis, kas bus jų partneriai, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi.

Tikėtina, kad kiekviena partija, surinkusi daugiau nei 5 proc. rinkėjų balsų ir patekusi į Seimą, sieks patekti į valdančiąją koaliciją ir gauti ministrų portfelių. Tai normalu. Kaip normalu ir tai, kad visos partijos valdančiajai koalicijai nepriklausys ir dalis liks opozicijoje.

Taip yra visuose demokratiniuose parlamentuose.

Tiesa, Europoje yra viena demokratinė šalis, kurioje opozicijos parlamente praktiškai nėra, ir visos partijos, patekusios į parlamentą, deleguoja savo kandidatus į septynis ministrų postus, dėl kurių susitariama tarpusavyje. Opozicija lieka už parlamento ribų, turėdama svarų tiesioginės demokratijos instrumentą, – referendumus.

Tai Šveicarija, nuo seno besivadovaujanti kompromiso principu. Šalis, turinti vyriausybę iš septynių narių. Vienas iš jų metams dar renkamas ir prezidentu, kartu atlikdamas ir ministro funkcijas. Verta pasimokyti tokio racionalumo ir taupumo valdant valstybę.

Tačiau Lietuva – ne Šveicarija. Mums reikia dvigubai daugiau ministrų, nors gyventojų turime  kone dukart mažiau nei Šveicarija. Mūsų Seime tikrai bus opozicija, nes konservatorių politikams susikalbėti su socialdemokratais kol kas sunkiau nei lenkui – su lietuviu Šalčininkuose.  Tik nežinia, kas toje opozicijoje dar bus. Nes pranašaujami rezultatai bent jau keturioms partijoms skiriasi labai menkai.

V.Landsbergis mano, kad konservatoriams geriausia vadovautis vertybiniu principu ir jokiu būdu į koaliciją su Darbo partija neiti. Atrodo, kad jam ir socialdemokratai nelabai tiktų koalicijoje. Todėl galbūt iškart siūloma apsispręsti likti opozicijoje, nedalyvaujant naujos valdžios sudaryme. Tik kažin, ar tokią nuomonę palaikys dabartiniai konservatorių ministrai, nenorintys iškeisti savo portfelių į Seimo nario kėdę.

Į valdančiąją koaliciją, be abejonės, pretenduoja ir visos trys liberalų partijos – jei tik jos pateks į Seimą. Matyt, daugiausia galimybių turi E.Masiulio vadovaujami liberalsąjūdiečiai, stiprias pozicijas turintys kai kuriose Klaipėdos vienmandatėse apygardose.

Socialdemokratų pirmininkas A.Butkevičius neseniai pareiškė, kad koalicijai su konservatoriais  dauguma socialdemokratų nepritartų,o Č.Juršėnas yra neteisus, kalbantis apie tokią galimybę.

Manyčiau, geriausia būtų atsiklausti pačios partijos ir rimtai padiskutuoti platesniame rate, kas geriausiai atitinka socialdemokratų rinkėjų interesus. Nesu tikras, kad jei būtų pasirinkimas tarp V.Uspaskicho ir konservatorių, socialdemokratų eiliniai rinktųsi žmogų, kuris, švelniai tariant, kažin, ar suvokia Lietuvos valstybės interesus ir į Lietuvos piliečius žiūri kaip į savo uabo samdomus darbininkus. Nors Darbo partijoje yra ir palyginti rimtų politikų.
Matyt, teisingai pasielgė socialdemokratai, atsisakę ikirinkiminių koalicijų ir nusprendę koalicijos partnerius rinktis po rinkimų. Neaiškumų pakankamai daug, kad būtų galima pasakyti, kas bus kas suskaičiavus rinkimų biuletenius.

Nesu tikras, kad jei būtų pasirinkimas tarp V.Uspaskicho ir konservatorių, socialdemokratų eiliniai rinktųsi žmogų, kuris, švelniai tariant, kažin, ar suvokia Lietuvos valstybės interesus.

Demokratinėse Vakarų valstybėse yra pavyzdžių, kai koalicijos partneriai žinomi iš anksto. Tačiau dažniau pasitaiko, kai koalicijos partneriai paaiškėja tik po rinkimų, suskaičiavus gautus balsus ir derinant partijų rinkimų programas.
Pavyzdžiui, Vokietijoje visi žino, kad Krikščionių demokratų partijos nuolatiniai partneriai yra Bavarijos Krikščionių sąjunga ir Laisvųjų demokratų partija.

Socialdemokratai dažniausiai į koaliciją jungiasi su Žaliųjų partija. Tačiau pritrūkus balsų, krikščionys demokratai ne kartą yra sudarę ir vadinamąją didžiąją koaliciją su socialdemokratais. Ypač atskirose Vokietijos žemėse.
Vokietijoje yra tik viena parlamentinė partija, su kuria koalicijos  nesudaro nė viena partija. Tai Kairioji (“Die Linke“ ) – buvusi komunistų partija, pasisakanti  prieš Vokietijos buvimą NATO. Vokietijos socialdemokratams tokie kairieji nepriimtini, ir apie tai visi gerai žino.

Kairieji, nepakeitę programinių nuostatų, neturi jokių galimybių Vokietijoje dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Atskirose žemėse, kur sprendžiami vietos reikalai, toks griežtas požiūris jau netaikomas. Kaip ir Lietuvos savivaldybėse kad yra galima bet kuri koalicija.

Daugelyje Vakarų Europos valstybių galioja tradicija, kad premjeru tampa lyderis tos partijos, kuri gavo daugiausia rinkėjų balsų. Būtent jis formuoja krašto vyriausybę.

Lietuvoje, bent oficialiai tokia tradicija kol kas neįteisinta.  Nors praktiškai tai vyksta jau ne pirmą Seimo kadenciją. Todėl prezidentė turės laisvas rankas skirti premjeru bet kurį politiką, kurio partija gaus pakankamai daug balsų, bet nebūtinai daugiausia. Svarbu, kad būsimas premjeras turėtų kitų politinių jėgų paramą ir sudarytų daugumą.

Be to, prezidentė, esant apylygiam jėgų santykiui Seime, gali iškelti sąlygų būsimam premjerui dėl galimų ministrų kandidatūrų. Turėdama nemažą autoritetą visuomenėje, nors ir nemėgstama dalies parlamentarų, ji, be abejonės, suvaidins nemenką vaidmenį, formuojant naują Vyriausybę.

Akivaizdu ir tai, kad vertybiniai dalykai mažiausiai turės įtakos būsimos koalicijos sudarymui. Partijos apie tai nekalba net ir prieš rinkimus. Mūsų visuomenei, kurios ne viena karta mokėsi prisitaikyti ir neblogai to išmoko, vertybės taip pat nelabai rūpi.

Didžiausia vertybė, jeigu tai vertybė, yra tapęs pinigas. Kaip, matyt, nelabai rūpi ir būsimoji mokesčių politika, naujų darbo vietų kūrimas ar nedarbo mažinimas.

Visa tai, kas demokratinėse Vakarų valstybėse prieš rinkimus yra svarbiausia, Lietuvoje neranda didesnio atgarsio. Toks įspūdis, kad  nemenkai daliai mūsų piliečių nerūpi nei kas valdys mūsų šalį, nei kaip ją valdys. Būtų gerai, jei klysčiau.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min