Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Lenkija – artima ar tolima, svetima ar draugiška?

Šaltinis: 15min
0
A A

Vytautas Plečkaitis Pažįstu keletą savo kolegų Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų, kurie niekada nebuvo Lenkijoje, bet turi išankstinę neigiamą nuomonę apie ją. Tos nuomonės, daugiausia paveldėtos iš tėvų ar senelių, suformuotos gandų ir sąmokslo teorijų jie, matyt, jau niekada nepakeis. Lenkija jiems liks tolima, nepažįstama ir svetima šalis, kurioje nesusikalbėsi nei lietuviškai, nei rusiškai.

Tokia ji buvo daugeliui Lietuvos žmonių prieš karą, kai iki 1938 m. mūsų valstybės dėl skirtingo požiūrio į Vilniaus kraštą ir dėl jo prijungimo karine jėga 1920 m. prie Lenkijos, neturėjo diplomatinių santykių, o tarp mūsų valstybių buvo karo stovis. Nuvykti į Varšuvą buvo galima tik per Berlyną, gavus vizą Rygoje arba Taline.

Tačiau net ir tais laikais tautininkų oficiozas „Lietuvos aidas“ turėjo savo korespondentą Varšuvoje. Vienu metu juo buvo talentingas žurnalistas, studijavęs filosofiją Heidelberge ir Sorbonoje,  prezidentui A.Smetonai artimas V.Gustainis.

„Lenkai ir Lenkija“, ko gero, yra vienintelė lietuvio parašyta knyga apie Lenkiją iki šių dienų ir yra tapusi bibliografine retenybe.

Vėliau bolševikų buvo ištremtas 15 metų į Sibirą, grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs savo gimtinėje Griškabūdyje.  Jis garsėjo ne tiek savo straipsniais „Lietuvos aide“, kiek savo knyga „Lenkai ir Lenkija“, parašyta po pusantrų metų darbo Varšuvoje, išleista 1937 m. ir sukėlusia didelį ažiotažą Lietuvoje ir net susidomėjimą pačioje Lenkijoje dėl objektyvaus požiūrio į tuo metu priešišką kaimyną.  

„Lenkai ir Lenkija“, ko gero, yra vienintelė lietuvio parašyta knyga apie Lenkiją iki šių dienų ir yra tapusi bibliografine retenybe.

V.Gustainis apie prieškario lenkus taip rašė: „Pirmausia lenkai, kaip ir prancūzai, yra dideli individualistai, visokių galimų laisvių šalininkai. Lenkų šviesuomenė turi tikrai daug intelektualinės kultūros žmonių, kurie ne tik ėję mokslus įvairiose geriausiose Europos mokyklose, bet kurie taip pat yra daug keliavę, apsiskaitę ir kultūrinį  gyvenimą nuolat seka. Kaip prancūzai, labai mėgsta lipšnią ironiją, mėgsta gudrų juoką, yra skeptiški ir kritiški. Svetimšaliui susidaro nuomonė, kad bent plati tautos viršūnė yra labai aukštos intelektualinės dvasinės kultūros.“

Anot V.Gustainio, tegul lenkai yra individualistai ir skeptikai politikos klausimuose, bet giliau pakrapščius, kiekvienas lenkas yra didelis patriotas“ ir tą reikia turėti galvoje, vertinant Lenkijos vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.

Pabrėžtinas lenkų tautinis bruožas – jų didelis religingumas. Tačiau V.Gustainis pastebi ir neigiamus kaimynų bruožus: vadininkų nepunktualumą ir nuolatinį vėlavimą, norą pasigirti, „rodytis, kad daugiau reiškia negu gali“.

Kokia dabar yra Lenkija ir lenkai, po 80 metų, gali spręsti kiekvienas lietuvis, laisvai kertantis Lenkijos sieną pakeliauti po ežeringą  Mozūriją,  pilną vokiečių turistų ar tiesiog pervažiuodamas ją pakeliui į Vokietiją ar kitas Vakarų šalis.

Šiandieninė  Lenkija tikrai nėra mums priešiška, o greičiau draugiška kaimyninė valstybė,  pasirengusi ginti užpuolimo atveju pagal NATO strateginius planus, turinti ilgą, turtingą bendrą istoriją su Lietuva.

Savo kaimynus  geriausiai galima pažinti juos aplankant, susipažįstant su jų praeitimi bei kultūra, su jos žmonėmis. Todėl kiekvienais metais per atostogas ar savaitgaliais su šeima ar draugais stengiuos nuvažiuoti  pasižiūrėti, kaip gyvena mūsų kaimynai.

Savo kaimynus  geriausiai galima pažinti juos aplankant, susipažįstant su jų praeitimi bei kultūra, su jos žmonėmis. Todėl kiekvienais metais per atostogas ar savaitgaliais su šeima ar draugais stengiuos nuvažiuoti  pasižiūrėti, kaip gyvena mūsų kaimynai.

Savo kelionę pradedu nuo  pasiplaukiojimo Augustavo kanalais turistiniu garlaiviu, kuriame sutinku ne vieną lietuvį su šeima iš Suvalkijos ar Kauno.

Pačiame  centre prie Žygimanto Augusto kanalų arba ant Vygrių ežero kranto prieš unikalų Kamendulių vienuolyną, netoli  Suvalkų galima užsisakyti šviežios žuvies su alumi ir užmokėsi beveik tiek pat kaip ir Lietuvoje. Tik ten – zlotais, o pas mus – litais. Kaip žinoma, litas yra dabar penktadaliu stipresnis, tad ir kainos Lenkijoje apytikriai penktadaliu mažesnės.

Pasukęs iš Suvalkų dešinėn važiuoju  buvusių Rytprūsių link pro Mozūrų ežerus, kur 1940 m. vasarą apie trejetą mėnesių prezidentas A.Smetona  buvo vokiečių saugomas (internuotas) nuo SSRS agentų. A.Smetonos vokiečiai paklausė, kur jis norėtų būti Vokietijoje – mieste ar kaime? A.Smetona pasirinko kaimą.

Pakeliui sustoju Mikolaikų miestelyje  prie Šniardvo ežero. Pilnas vokiečių ir lenkų turistų kurortinis miestelis aplipęs jachtomis ir mažomis atviromis kavinėmis, skirtas vidutiniam turistui, be didesnės prabangos, bet smagus ir jaukus trumpai apsistoti palankiomis kainomis.

Visose kavinėse, čia pat lauke, kepama kelių rūšių šviežia žuvis. Tos keptos žuvys kažkuo primena Nydrrlandų turgus prie upių ir kanalų. Tik niekaip neprimena Trakų ir Molėtų apylinkių, kurių ežeruose, atrodo, niekas nežvejoja. O jei žvejoja, tai niekas žuvies nekepa ir turistams nepardavinėja.

Važiuojant toliau, prasideda garsios, iš istorijos žinomos kryžiuočių pilys. Viena įspūdingiausių ir didžiausių Europoje – Marienburgo (Malborko ) pilis, kur pagal legendą trumpai kryžiuočių buvo kalinamas kunigaikštis Kęstutis.

Pilis įspūdingesnė už Londono Tauerį. Pamatęs ją, supranti, kodėl  jos negalėjo paimti jungtinė Lietuvos Lenkijos kariuomenė  po Griunwaldo mūšio ir kažin ar Kęstutis be kryžiuočių žinios sugebėjo iš ten pabėgti?

Grįždamas atgal į Lietuvą, užsuku į lietuvišką Punską. Prieš įvažiavimą pamatau dvikalbę – lenkų ir lietuvių kalba lentelę su Punsko pavadinimu. Lentelė švari, kaip ir visos kitos dvikalbės, kurias pakeliui mačiau.

Grįždamas atgal į Lietuvą, užsuku į lietuvišką Punską. Prieš įvažiavimą pamatau dvikalbę – lenkų ir lietuvių kalba lentelę su Punsko pavadinimu. Lentelė švari, kaip ir visos kitos dvikalbės, kurias pakeliui mačiau.

Gatvių pavadinimai – tik lenkų kalba. Tačiau vienintelis Punsko naktinis klubas „Karčiama“ įvardytas tik lietuviškai. Kaip ir miestelio kavinės pavadinimas. Ne angliškas, kaip dabar madinga Vilniuje, o tik gimtąja kalba. Didieji Lenkijos miestai taip pat neskuba anglėti. Varšuvoje, Krokuvoje ar Torunėje  kur kas mažiau angliškų užrašų nei Vilniuje.

Punsko valsčiuje nuo 2006 m. oficialiai vartojamos dvi kalbos – lenkų ir lietuvių. Žmonės labai draugiški ir svetingi. Aplink Punską tvarkingos,  pasiturinčios lietuvių ūkininkų sodybos su šiuolaikine žemės ūkio technika.

Ūkiai vidutinio dydžio, iš kurių galima pragyventi, vaikus į mokslus išleisti ir išlaikyti lietuviško kaimo dvasią. Nemačiau neprižiūrėtos žemės nė lopinėlio. Jokių girtuoklių ar bomžų nei prie parduotuvės, nei miestelio gatvėse nematyti, kaip mūsų miesteliuose dažnai pasitaiko.

Suvalkų prekybos centre gali nusipirkti  „Le Monde diplomatique“  ir savaitraštį „Newsweek“, lenkiškas versijas ir įvairiausią Varšuvos spaudą. Vilniuje lenkiškos spaudos iš Lenkijos praktiškai neliko. Jos nemačiau net Užsienio reikalų ministerijos bibliotekoje.

Tikriausiai, mūsų kaimai ir kaimiškos gyvenvietės būtų buvę tokios pačios arba panašios, kaip Punsko apylinkėse, jei ne sovietų okupacija, prievartinė kolektyvizacija ir jos metu paplitęs masnis girtuokliavimas.  Kuris tebesitęsia ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Nebūtų ir apleistų žemių, kurios atsirado jau be svetimųjų valios, o dėka savų žemės spekuliantų ir neracionalių įstatymų.

Suvalkų prekybos centre gali nusipirkti  „Le Monde diplomatique“  ir savaitraštį „Newsweek“, lenkiškas versijas ir įvairiausią Varšuvos spaudą. Vilniuje lenkiškos spaudos iš Lenkijos praktiškai neliko. Jos nemačiau net Užsienio reikalų ministerijos bibliotekoje.

Gal todėl nemažos dalies Lietuvos diplomatų supratimas apie savo kaimynus lenkus yra paviršutiniškas?

Vietos lenkai, sudarantys Vilniuje  daugiau nei 20 proc. visų gyventojų, matyt, skaito tik  „Kurier Wilenski“. Arba  rusišką spaudą,  kurios Vilniuje tikrai netrūksta. Tai , beje, galėtų reikšti, kad  dalis lenkų bendruomenės Lietuvoje orientuojasi visai ne į Varšuvą ir ne į lenkų kultūrą.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min