Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 8d. 08:04

Vytautas V.Landsbergis: Apie sinagogą

Vytautas V. Landsbergis „Anykštoje“ randamas nekilnojamo turto skelbimas: „Buvusi sinagoga – vėl pardavinėjama“. O tekstas skelbimo toks: Anykščių sinagoga prisikėlimo nesulaukė. Ji vėl pardavinėjama. Už S.Daukanto g. Anykščių mieste esantį pastatą su sklypu prašoma 54 500 eurų.

Paskutinis sinagogos savininkas buvo režisierius Erikas Druskinas. Pastaruoju metu jis gyveno ir dirbo Rokiškyje. Nors pastatas yra Anykščių centre, patrauklioje vietoje, tačiau jį panaudoti gana sunku dėl griežtų paveldosauginių reikalavimų.

Perskaičius ir gėda, ir skaudu. Panašiai jausčiausi išgirdęs apie pardavinėjamą Katedrą ar kokį kitą mūsų tautinei savimonei itin svarbų objektą. Kodėl žydų paveldas nėra mūsų savimonės dalis? Arba yra nepakankamai...

Kodėl žydų paveldas nėra mūsų savimonės dalis? Arba yra nepakankamai...

Tačiau ir šiame reiškinyje galima ieškoti pozityvumo – regis, atsirado gera proga susitvarkyti savame kieme, vienu mostu atliekant du pilietiškus ir žmogiškus darbus: savivaldybei įsigyti vertingą paminklosauginį objektą (aišku, derėtų nusiderėt iki realistiškesnės kainos) ir vienąsyk sutvarkyti išžudytų Anykščių žydų atminimo įamžinimą. Atsiprašymą. Apgailestavimą.

Dar daugiau – tai padaryt būtų galima itin rimtai ir subtiliai, sukuriant mažą, garbingą pasaulinio lygio architektūrinį monumentą. Ko gero, Anykščiai taptų dar didesnės traukos objektu, šį kartą gal net ir pasaulinės?

Kaip tai padaryt? Idėjų gali būti visokių. Štai viena iš galimų: prieš metus garsus suomių ir pasaulio architektas Marco Casagrante, lankydamasis Anykščiuose ir pamatęs šią apleistą sinagogą, pasiūlė padovanot Anykščiams savo nerealizuotą projektą „Ežeras sinagogoje“.

Idėja paprasta, bet kartu ir unikali, skaudi, gili: atidarius sinagogos duris atsiveria tamsus ežeras. Ir tiek. Tyvuliuojanti bedugnė, skirianti mus nuo kažkada Anykščiuose gyvenusios žydų bendruomenės. (Projektas gal kažkiek primena rugsėjo 11-osios memorialą Niujorke, bet čia kiti akcentai, kontekstas ir simbolika.)

Kokia to prasmė? Visų pirma, mes, lietuviai, turime stengtis, kad išžudytų bendrapiliečių atmintis būtų kuo gyvesnė, kad tai nepasikartotų. Privalome ugdyti ir būsimosios Lietuvos piliečius su šia atmintimi. Tai mūsų pareiga, ne kieno nors kito.

Galų gale tai būtų naujas žingsnis lietuviškoje monumentalistikoje.

Jei Anykščių valdžia, o gal ir Lietuvos kultūros ministerija „pagautų“ šią M.Casagrantės pasiūlytą idėją, holokausto šešėlyje jaustumėmės truputį geriau.

Po pernai M.Ivaškevičiaus organizuotos atminties eisenos Molėtuose daugelis pasijutome šiek tiek geriau, radę bent tokį būdą prisidėt prie atsiprašymo, pabūt kartu su nebesančiais, išžudytais žydais molėtiškiais... Čia būtų dar vienas svarbus žingsnis, reikalingas, visų pirma, mums patiems.

TAIP PAT SKAITYKITE: T.Kritzeris: man pasidarė baisu, kad niekas neprisimins Molėtų žudynių

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min