TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Pekarskas: Kosminė odisėja – aistros kaip „Redirected/Už Lietuvą“

Šaltinis: 15min
0
A A

Žilvinas Pekarskas Kartu su erdvėlaiviu „Cygnus“ į erdvę pakilus ir dviem lietuviškiems palydovams, tauta skilo į dvi dalis: vieni alpo nuo adrenalino ir tautinio pasididžiavimo bei šaukė „Už Lietuvą, vyrai“, o kiti tokį palydovų skrydį lygino su popierinio laivelio paleidimu į vandenyną, knibždantį atominių lėktuvnešių. Tiesa, tretiems buvo vis vien, kada pakils ta raketa ir ar spės Tarptautinė kosminė stotis išspjauti į kosmosą mūsų palydovus iki vasario 16-osios arba kovo 11-osios. Na, vis geriau nei Lietuvos protų ir kosmoso entuziastų menkinimas.

Visas tris grupes, turinčias savo nuomonę apie Lietuvos kosminę odisėją, vienijo vienas ir tas pats klausimas: kokio velnio mes norime papildyti kosminę erdvę dar dviem šiukšlėm, kurios galiausiai vis tiek sudegs? Kodėl didžiuojamės, kad kartu su skruzdėlėmis ir bakterijomis į erdvę kyla ir 2 kilogramai lietuviško turinio – pirmieji lietuviški palydovai „LitSat-1“ ir „LituanicaSat-1“? Juk esame nykštukinė valstybė, kuri vargu bau ar gali nustebinti pasaulį savo kosmine odisėja (kelių dalių kosminiu epu).

Pradėsiu nuo tolo.

Lietuviškos smegenys

Mes, lietuviai, pasaulį galime nustebinti tik dviem būdais: pigia darbo jėga (taip pat narkotikų tranzitu, kontrabandos subtilybėmis, prostitutėmis iš rytų Europos) arba parodydami, kad turime dar ir šiek tiek smegenų ir mokslo centrų pasiekimus paversdami kūnu, o ne vien moksliniais straipsniais.

Pagrindinis trukdis yra tai, kad Lietuva – maža valstybė, ir mūsų ištekliai yra pernelyg maži, kad diegdami savo idėjas galėtume prasiveržti tiek, jog visas pasaulis tą įvertintų.

Juk neveltui vidutinių gabumų mūsų emigrantų vaikai, patekę į JAV ar Didžiosios Britanijos koledžus, tampa pažangiais pirmūnais. Mes iš tikrųjų nesame idiotai arba kvailiai (kaip pasakytų  šmaikštaudamas koks nors Estijos ministras). Tiesiog apriboti mažos rinkos ir apyvartinių lėšų trūkumo uždirbti milijonus iš savo tegul ir menkų išradimų. Garsių mokslininkų mes turime. Bet pagrindinis trukdis yra tai, kad Lietuva – maža valstybė, ir mūsų ištekliai yra pernelyg maži, kad diegdami savo idėjas galėtume prasiveržti tiek, jog visas pasaulis tą įvertintų (Vilniaus Universiteto Lazerinių tyrimų centro profesorius Algis Petras Piskarskas).

Todėl turime ir privalome pasauliui siųsti bent mažiausią žinutę, jog esame ne tik „f...ing what – Lithuania“ (filmo „Redirected“ aktoriaus Vinnie Joneso žodžiais tariant), o civilizuota valstybė, ne tik iš praeities stiprybę semianti. Ir ne tik griūvančiais „Maximų“ stogais sugebanti priversti tautą mėnesių mėnesius kalbėti apie vieną ir tą patį.

Pasiekimai, pritaikomi praktikoje

Mūsų mokslininkų galvos – tikrai ne samanų prigrūstos. Tik jų pasiekimams ne visuomet lieka vietos sensacijomis konkuruojančioje žiniasklaidoje. Visai neseniai pasigardžiuodami klausėmės pasakojimų apie KTU mokslininkų sukurtą prietaisą, padėsiantį pakeisti aklųjų naudojamą baltąją lazdelę – pjezoelektrinį liestuką (šį darinį – pjezo – prisiminkite).

Mažas žingsnelis – bet juk į priekį, o ne atgalios. Kitų žingsnių, galinčių ne tik šlovę pelnyti, bet ir pinigų už tai gauti, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Lietuvos biotechnologijų startuolio „ProBioSanus“ sukurtas pirmasis pasaulyje rinkinys su probiotinėmis valymo priemonėmis, skirtas darbo vietoms prižiūrėti.

Arba Lietuvos lazerių pramonė, daugiausia orientuota į įrengimų ir prietaisų moksliniams tyrimams gamybą. Lazerių technologijos šalyje turi trijų dešimtmečių tradicijas, yra viena iš ES, NATO ir Lietuvos mokslo ir technologijų prioritetinių krypčių.

Skaitydamas „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“ negalėjau tikėtis, kad lietuviai pasaulį stebins kurdami lazerines technologijas.

O juk krokosmečiu, skaitydamas „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“ (A.Tolstojaus sovietinės fantastikos klasika), tikrai negalėjau tikėtis, kad lietuviai pasaulį stebins ne griaudami pastatus kaip Garinas, o kurdami lazerines technologijas ir netgi teikdami vilčių, kad jų lazeriai nugalės onkologines ligas.

Ko vertas karys, kuris nenori būti generolu

Kai kurie skeptikai inkščia, kad tuščiai švaistome pinigus kosmoso užkariavimui. Tuos pinigus, beje, skyrė ne valstybės klerkai, o privatus verslas, patys universitetai (ne iš mokslo programų) ir patys mokslininkai (jie neskaičiavo darbo valandų).

Kosminės odisėjos galutinis tikslas nėra vien paleisti du pypsinčius metalo gabalus į orbitą. Jis – toli siekiantis.

Antra, kosminės odisėjos tikslas nėra vien paleisti du pypsinčius metalo gabalus į orbitą. Tai – tik mažas žingsnelis, kurį žengti būtina ne tik tam, kad NASA būstinėje trispalvė plėvesuotų. Tikslai – žymiai toliau siekiantys.

Na, remkimės krepšinio pavyzdžiu, kuris suvalgo ne tik rėmėjų, bet ir biudžeto milijonus.

Jei nebūtų Vilniaus „Statybos“ (ar dar tokią prisimenate?), tai ir Šarūnas Marčiulionis nebūtų siūlomas į NBA Šlovės muziejų. Jei ne juokinga savo biudžetais (lyginant su VTB ar Eurolyga) Lietuvos krepšinio lyga, didysis „Z“ ir J.Valančiūnas NBA (kuri prieš 25-erius metus buvo tolima kaip Mėnulis) taip pat būtų matę kaip savo ausis.

Tūkstančiai „Formulės 1” gerbėjų svajojo aukščiausioje žiedinių lenktynių lygoje išvysti ir lietuvius. Na, per Marytės plauką (gal ir per kuokštą) į F-1 nepateko Darius Jonušis su broliu Valdu (1992-1993 m.), dalyvavę Formulės „Renault“ varžybose. Bet pritrūko pinigų, aukščiau neprasimušė.

Per Marytės plauką į F-1 nepateko Darius Jonušis su broliu Valdu.

Daug vilčių sužadino ir Kazimas (Kazimieras Vasiliauskas). Su F-1 pilotu Robertu Kubica tuose pačiuose bandomuosiuose važiavimuose dalyvavo ir Žilvinas Oškutis. Tokių pavyzdžių daugybė, juolab, kad auga jauna gabi karta. Todėl ir klausiu: ar, jei kol kas nepavyksta prasibrauti į F-1, neverta investuoti į žiedines lenktynes ar skrieti pasibalnojus kartingą?

Ir va, prašau, vien Lietuvoje filmas surinks daugiau nei 3 mln. litų.

O ekscentriškasis Emilis Vėlyvis?

Ar kada tikėjote, kad režisieriaus, amžiną atilsį kino kritiką Skirmantą Valiulį pavertusio pornokaraliumi („Zero“), pilnametražėje juostoje vaidins „Lok, stok arba šauk“ ar „Dingti per 60 sekundžių“ žvaigždės? Argi čia ne savotiškas kosmosas? Bet lėmė Emilio užsispyrimas. Ir va, prašau, vien Lietuvoje filmas surinks daugiau nei 3 mln. litų. O kur dar Didžiosios Britanijos ir plačioji Rusijos rinka! Galime didžiuotis: Kanai prisimins ne tik mūsų kiauliukus, bet ir savitą kūrėją, ironijos gimnastą, kuris yra visai kitoks nei šviesios atminties Almantas Grikevičius (geriausio lietuviško filmo „Jausmai“ režisierius). Ir tikrai neprimenants poetiškojo Algimanto Puipos.

Viltis tapti tikra kosmine valstybe

Kur vedu? Kadaise turėjome gražią viltį, kad į kosmosą pakils pirmasis lietuvis – Rimantas Stankevičius. Jo profesionalumas stebino daugelį sovietų aviacijos ir kosmonautikos specialistų. Deja, Rimantas žuvo 1990 m. Salgaredoje (Italija), aviacijos šventėje atlikdamas figūrą naikintuvu SU-27. Prieš tai tik dėl techninių raketos gedimų jis nepakilo į kosmosą daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“.

Nuo to laiko Lietuva neturėjo realių vilčių tapti kosmine valstybe. Lietuviškų palydovų startas dar labiau priartins Lietuvą prie tarptautinės sutarties pasirašymo su Europos kosmoso agentūra, NASA. Ir svarbiausia čia ne tai, kokie trys žodžiai nuskambės iš kosmoso. Tai – tik opiumas liaudžiai. Tikroji prasmė – labiau nuspėjama, nei pirštais pačiupinėjama.

NASA įžvelgia mažos Lietuvos dideles galimybes

Pirminiai Lietuvos palydovams keliami uždaviniai išties nėra sudėtingi: užmegzti ryšio signalą su Žeme, išbandyti linijinį radijo atsakiklį, skrydžio kompiuterį, kuris kurtas Lietuvoje ir nebandytas kosmose. Taip pat išbandyti, kaip dirba esama palydovo orientavimosi sistema, saulės elementus.

Bet daugeliui įstrigo, kad svarbiausia ištransliuoti tautos išrinktus ar prezidentės įskaitytus žodžius. Bet – tai tik „piaras“. Iš tikrųjų viskas daug prasmingiau ir sudėtingiau – jau dabar galima prognozuoti, kad Lietuvos mokslininkai rimtai susirgo kosmine liga.

Kosminės odisėjos biudžetas – berods tik 100 tūkst. JAV dolerių.

Suprantama, kad Lietuva – ne JAV, ne Rusija ir ne Kinija, galinti investuoti milijardus ir siųsti savo zondus gerokai toliau nei į Mėnulį. Kosminės odisėjos biudžetas – berods tik 100 tūkst. JAV dolerių.

Tačiau, neturėdami maišo pinigų, galime didžiuotis galvotais vyrais Lietuvos universitetuose.  Panašiai, kaip „Titaniko“ skendimą galima profesionaliai nufilmuoti baseine, taip ir globalias kosmines technologijas galima tobulinti nedideliuose lietuviškuose universitetuose.

Lietuvių tobulinama ir bandoma palydovų padėties erdvėje sistema už naudojamą dabar svers trigubai mažiau.

Pavyzdžiui, NASA „Ames“ centras domisi KTU vystomų pjezo elektrinių valdiklių pritaikymu mažųjų palydovų misijose. Lietuvių tobulinama ir bandoma palydovų padėties erdvėje sistema už naudojamą dabar svers trigubai mažiau!

Kosmoso pramonėje masė yra labai aktualus dalykas – kuo daiktas lengvesnis, tuo paprasčiau ir pigiau jį nugabenti į kosmosą, todėl toks pjezo reakcijos variklis taps puikia alternatyva dabartinėms griozdiškoms sistemoms.

Kitas projektas – to paties KTU mokslininkų grupės išvystyta technologija, kuri leidžia neinvaziniu būdu ultragarsu išmatuoti spaudimą astronautų smegenyse. Šia technologija domisi NASA Johnsons Space centras Hiustone.

Trečioji kryptis – galimas bendradarbiavimas su Kalifornijos technologijos universitetu ir NASA JPL laboratorija (Jet Propulsion Laboratory) dėl išsiskleidžiančių sistemų robotinėse kosmoso misijose.

Ir jei šios technologijos jums nieko nesako, jei terminas pjezo neteikia džiaugsmo ir vilties, nenusiminkite. Juk akivaizdu, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Ir jei adrenalinas jūsų organizme gaminasi vien nuo minties apie tuos tris žodžius, atskriesiančius iš kosmoso – neišgyvenkite, jūs tikrai normalus. Jei džiaugiatės kosmoso nykštukų varžybose paviję ir aplenkę Estiją, kurios ministras kvailiais, tikėtina, laiko ne tik vyriausybę, – tai dar vienas jūsų privalumas. O jei kosmoso tema visai nejaudina ir nedžiugina, irgi nieko baisaus. Kiekvienam savo.

Bet profilaktiškai perskaitykite M.Gorkio programinį kūrinį „Daina apie sakalą“. Gal kas daugiau paaiškės: kodėl mums toks svarbus amerikietiškos „Gulbės“ (Cygnus) skrydis. Ir kodėl vieni gimę žeme šliaužioti, o kiti – skraidyti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min