Dabar populiaru
Publikuota: 2013 lapkričio 17d. 00:46

Žilvinas Pekarskas: Šoferiai, stabdykit arklius!

Žilvinas Pekarskas Lapkritis – sudėtingas mėnuo visomis prasmėmis. Paūmėja kraujotakos bei širdies ligos. Kai kam net dvasios negalavimai. Žodžiu, tikras ruduo: mažai saulės, bet daug švieselių kapinaitėse. Ir pakelėse. Kas vakarą – po mirtiną avariją: kaktomušos, skrydžiai nuo kelio, parblokšti pėstieji... Turbūt neatsitiktinai Pasaulinė kelių eismo įvykių aukų atminimo diena minima būtent lapkričio 17 d.

Vasariniai vairavimo instinktai rudeniop apgauna ar net pražudo ne vieną patyrusį šoferį (Valdo Vilūno terminas). Todėl automobiliuose derėtų įtaisyti specialius mygtukus – „Žiemos režimas“. Jį paspaudus, automobilio kompiuteris neleistų per daug pagreitėti, prieš posūkius mašiną pristabdytų, neleistų staigiai pasukti vairo, o tamsiu paros metu apribotų variklių sūkius. Galbūt ir šiek tiek atvėsintų per vasarą įkaitusias mūsų smegenis.

Iš tiesų, sunku rasti specialistų (bent jau gazas.lt nerado), kurie galėtų išsamiai paaiškinti: kas lapkritį vyksta vairuotojo smegeninėje. O ir vairavimo mokyklose to nemoko. Svarbu KET punktus išmokti. O ten juk neparašyta, kas yra „lapkričio sindromas“. Pabandykime sudėlioti taškus kartu. Jei ką pamiršiu, įrašykite komentaruose po tekstu.

Ko verti 10 km/val.?

Vasariniai vairavimo instinktai rudeniop apgauna ar net pražudo ne vieną patyrusį šoferį (Valdo Vilūno terminas).

Prisipažinsiu, nesu be nuodėmės. Skriedamas naujai tiesiamo Vilniaus aplinkkelio posūkiu dar spalį (gerokai palepintas švelnaus šiųmečio rudens), pats ne kartą persistengiau – keliams vakarop pasidengus rasa ar tiesiog nusėdus rudeniško rūko lašeliams, šiek tiek slystelėdavau ten, kur vasarą išsitekdavau be didesnių problemų. O greitis juk tas pats ar net mažesnis!

Tai – rimtas signalas, kad, pasikeitus kelio dangos temperatūrai ir drėgmei, net 10 km/val. lemia labai daug. Kitaip tariant, bent tiek reikėtų sumažinti kreiserinį greitį net ir gerai pažįstamuose ruožuose.

Pereinamasis laikotarpis į žiemą

Pamenate, kaip esame įpratę važiuoti žiemą? Pavaras perjungiame prieš posūkį, stabdome varikliu, pernelyg nemygiame akseleratoriaus (kelių gaideliams negalioja), stabdžių taip pat nedrožiame, periodiškai nusivalome rasojantį ar apšalusį langą bei veidrodėlius, vakarais (t.y. jau nuo 16 val.) įtempę akis ieškome atšvaitais pasidabinusių pėsčiųjų. Nes žiemą įsijungia specialūs psichologiniai saugikliai. O automobilį posūkiuose tiesiname vairu, bet ne stabdžių pedalu.

Juk  ne tik ratų sukibimas su keliu lemia, ar iš taško A laimingai nuvyksime iki taško B.

Bet lapkritis – dar ne žiema, todėl greitai persijungti į kitą režimą nėra paprasta. Turbūt pastebėjote, kad daugiausia masinių avarijų įvyksta, jei lijundra ar šlapdriba išpuola staiga. Dažniausiai – spalį-lapkritį. Tačiau netrunka praeiti diena dvi, ir vėl niekas nestresuoja – visi važiuoja ramiai, laikydamiesi saugaus atstumo. Ir jokia kelio danga nebaisi. Nes vairuotojų smegenys „persijungia“ ir prisitaiko prie naujų greičių.

Ne tik ratų sukibimas su keliu lemia, ar iš taško A laimingai nuvyksime iki taško B.

Deja, šis ruduo buvo gana švelnus ir saulėtas. Bent jau iki tos akimirkos, kai persukome laikrodžius. Todėl meteorologinės sąlygos pasikeitė greičiau, nei buvo galima tikėtis daugeliui vasariniu režimu važinėjančių greituolių. Juk daugelio sąmonėje užsifiksuoja tik lapkričio 1-oji ir 10-oji – tai datos, kai reikia pagalvoti apie padangas. Bet nei padangos, nei galingi žibintai nepadės, jei tarpinė tarp vairo ir sėdynės pamiršta pakeisti mąstymą.

Todėl, vos prasidėjo rūkai ir pirmieji lietūs bei šlapdribos, nelaimės ir pasipylė kaip iš gausybės rago.

Jei jūsų automobilyje nėra stebuklingo mygtuko „žiemos režimas“, statykite jį trims-keturiems mėnesiams į garažą arba pasistenkite laikytis šių patarimų.

1. Pasirūpinkite geru matomumu (švarus stiklas, reflektoriai, šviesų reguliavimas). Nes lapkritį ir iki pat Kalėdų, jei nėra sniego, kelias sugeria jūsų žibintų skleidžiamą šviesos srautą (jie turėtų apšviesti mažiausiai 50 metrų kelio). O dienos juk trumpėja. Kai pasnigs, bus lengviau. Bet kol kas turite matyti kaip erelis. Ir net juodastriukius eismo dalyvius be atšvaitų. Susitaikykite su realybe: bent tris mėnesius didžiąją laiko dalį važinėsite prieblandoje!

2. Sutemus (taigi jau nuo vėlyvos popietės) tampa sunkiau įvertinti situaciją kelyje. Todėl pristabdykite arklius: stenkitės važiuoti truputėlį lėčiau. Jei pastebėjote kliūtį, manevruokite anksčiau, kad turėtume laiko pakartotiniam manevrui. Įdėmiai stebėkite priešais važiuojančių automobilių žibintus. Jie gali pasufleruoti apie artėjančią kliūtį.

Juk ne veltui sakoma: slydimą gali suvaldyti tik tas, kas moka jį sukelti.

3. Turėkite omeny, kad vėlyvą rudenį net ir miestų gatvėmis pavojingai migruoja ne tik nedrausmingi pėstieji, bet ir laukiniai žvėrys.

4. Aklai nepasitikėkite padangomis ir stabdžiais. Imituokite slydimą kur nors uždaroje aikštelėje. Tuomet išmoksite neišsigąsti, jei staiga pasikeitė trajektorija. Juk ne veltui sakoma: slydimą gali suvaldyti tik tas, kas moka jį sukelti.

5. Stabdymas varikliu. Ne kartą esu girdėjęs klausimą: o kodėl negalima riedėti išjungus pavaros? Atsakymų – ne vienas. Bet pats svarbiausias – jūs prarandate automobilio kontrolę, o bet koks staigus sankabos išmynimas kritinėje situacijoje gali nuvaryti jus tiesiai į griovį arba į kapus (vairuojantiems automobilius su automatine transmisija reikia tiesiog vengti staigių judesių).

Gero kelio. Bet pristabdykime arklius. Ir ne tik minėdami žuvusių keliuose dieną – nors iki Velykų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min