Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

103-ejų Liudvika Juodienė: per jos gyvenimą Lietuva prisikėlė, buvo sutrypta ir vėl prisikėlė

Liudvika Juodienė
A.Strelčiūno nuotr. / Liudvika Juodienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Liepos 19 dieną Vilniaus Lazdynų gyventoja Liudvika Juodienė, buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narė, atšventė savo 103-ąjį gimtadienį. Vis dar guvi moteris gali pasigirti ir gera rega bei klausa, tad ją besirūpinantiems artimiesiems daug rūpesčių nekelia.

Ponia Liudvika visą darbingą laikotarpį dirbo slaugytoja, užaugino dvi dukras, turi anūkų ir proanūkių. Dar žvali, nuotaikinga moteris nesiskundžia sveikata – gerai mato, turi puikią atmintį, todėl dukroms dailininkei Daivai Daugintienei ir sportininkei Gailutei Majauskienei ją rūpintis nėra sunku.

Garbingo amžiaus sulaukusios moters gyvenimas – ne tik ilgas, bet ir turiningas. Jai teko daug vargo patirti, bet, kaip sako pati, „varguose ir sunkumuose užgrūdintas žmogus tampa stiprus ir atkaklus“.

100 metų yra daug net ir valstybių, tautų gyvenime. Juo labiau – žmogaus. Per tiek metų žlugo Rusijos tautų kalėjimas ir ant jo griuvėsių buvo pastatyta dar baisesnė Lenino ir Stalino gulagų imperija. Per šimtą metų Lietuva prisikėlė, vėl buvo sutrypta, vėl prisikėlė. Ir visa tai matė, savo gyvenimu patyrė L.Juodienė.

Liudvika Juodienė su Seimo nariu Algiu Strelčiūnu
Liudvika Juodienė su Seimo nariu Algiu Strelčiūnu

Šimtametė buvo nepriklausomos Lietuvos karininko Prano Juodžio žmona. Ji gerai prisimena tas nerimo kupinas dienas iki karo ir po karo.

Jos vyras buvo aštuntojo pėstininkų pulko, dislokuoto Šiauliuose, kapitonas, dar iki karo atsidūrė Varniuose, vėliau Vilniuje, Pabradėje. Šiame pasienio miestelyje jį ir užklupo karas, padėjęs galutinai apsispręsti: nesitraukti su raudonaisiais, pasilikti Lietuvoje, okupuotoje rudųjų, o paskui ir raudonųjų okupantų.

Moteris išgyveno skirtingus ir sunkius Lietuvos valstybės laikotarpius – karą, slapstymąsi, baimę būti suimtai ir ištremtai į Sibiro platybes. 1948 metai į Sibirą, Irkutsko sritį, buvo ištremti jos tėvai, stambūs ūkininkai, kurie iš tremties nebegrįžo. Ponia Liudvika su vyru ir dukromis stebuklingai išvengė tremties, kalėjimo ir mirties. 

Moteris išgyveno skirtingus ir sunkius Lietuvos valstybės laikotarpius – karą, slapstymąsi, baimę būti suimtai ir ištremtai į Sibiro platybes.

Kapitonas P.Juodis slapstėsi pas gimines, pažįstamus. Jam pavyko pakeisti pavardę. Masiuliškių kaime, esančiame netoli L.Juodienės tėviškės, mirė Kazimieras Baltrušaitis.

Kapitonui P.Juodžiui kilo gera mintis: pabandyti tapti Kazimieru Baltrušaičiu ir taip legalizuotis. Reikėjo gauti mirusiojo gimimo liudijimą, su juo (ir dovanomis) nueiti pas rusų komendantą ir paprašyti naujo paso, vietoj „pamestojo“.

Šituos reikalus sėkmingai sutvarkė kapitono žmonos sesuo Bronė Aleknienė. Vis dėlto naują pasą atsiimti reikėjo jau pačiam „Kazimierui Baltrušaičiui“. Nerimo ir abejonių buvo nemažai, bet viskas baigėsi gerai. Nuo to momento iki mirties kapitonas P.Juodis buvo Kazimieras Baltrušaitis, stalius. O Liudvika Juodienė susigrąžino mergautinę Ulčinaitės pavardę.

1958 metais Liudvika ir Pranas susituokė antrą kartą, ir nuo tol ji gavo vyro pakeistąją pavardę – Baltrušaitienė. Tačiau ilgai gyventi drauge nebuvo lemta. 1964 metais Liudvikos vyras Pranas mirė ir buvo palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse. Dokumentuose jo tikroji pavardė teismo keliu buvo grąžinta tik 1991 metais.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Lazdynai
Parašykite atsiliepimą apie 15min