Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 16d. 11:58

Prieš 100 metų dauguma Lietuvos gyventojų nesitikėjo, kad po metų gyvens nepriklausomoje šalyje

Jonas Basanavičius
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. / Jonas Basanavičius

Istorijos vadovėliuose 1918 m. vasario 16-oji įrašyta kaip viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų. Tačiau vasario 16 d. pasirašytas Nepriklausomybės aktas – tik rezultatas, iki kurio sekė ilgas ir kruopštus darbas.

Kokia Lietuva buvo 1917 m. vasario 16 d.? Kiek Lietuvoje jau tada buvo gaji nepriklausomybės idėja, ar tada ją iškovoti buvo realu ir kokios aplinkybės lėmė, kad pastangos sukurti nepriklausomą Lietuvą galiausiai virto kūnu? Apie tai 15min kalbasi su Lietuvos edukologijos universiteto istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Mindaugu Tamošaičiu.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Mindaugas Tamošaitis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Mindaugas Tamošaitis

– Koks požiūris į Nepriklausomybės idėją Lietuvoje vyravo 1917 m. vasario 16 d. – lygiai metai prieš Nepriklausomybės akto paskelbimą? Ar ji jau atrodė reali perspektyva, ar tik tolima svajonė?

– Apie valstybingumą galvoti lietuviai pradėjo XX a. pradžioje. Jau Didžiajame Vilniaus Seime buvo prabilta apie lietuvių autonomiją, tam tikrą savivaldą Rusijos sudėtyje. Karo metais svarstymai suintensyvėjo. Apie tai kalbėjo Amerikos lietuviai, ir Europoje vyko kelios lietuvių konferencijos. Vis labiau kelta mintis, kad Lietuva turėtų būti nepriklausoma.

Bet reali situacija buvo labai sudėtinga, būta visokių idėjų. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo gaji nuostata, kad Lietuva turėtų būti su Rusija. Kai prasidėjo karas, lietuvių atstovai su Martynu Yču priešakyje iškėlė Gintarinės deklaracijos idėją ir ją įteikė Rusijos valdžiai. Ji teigė, kad kare Lietuva yra ištikima Rusijai. Deklaracijoje buvo išreikšta viltis, kad Rusijai laimėjus karą Lietuva galėtų turėti autonomiją Rusijos sudėtyje.

en.wikipedia.org /Martynas Yčas
en.wikipedia.org nuotr. /Martynas Yčas

Bet 1917 m. situacija jau buvo kitokia. Pirmiausia dėl to, kad 1917 m. įvyko Vasario revoliucija, caro nebeliko, pradėjo dirbti laikinoji Vyriausybė, buvo užtikrintos spaudos ir žodžio laisvės. Ėmė rastis įvairūs politiniai judėjimai, partijos. Judėjo ne tik lietuviai, judėjo ir kitos tautos. Pati idėja, kad buvusios Rusijos imperijos nori laisvės, jau nebuvo kažkas nerealaus.

Visoje Rusijos imperijoje prasidėjo bruzdėjimai. 1917 m. gegužės pabaigoje-birželio pradžioje Petrapilyje susirinko lietuvių Seimas, į kurį suvažiavo iš visos Rusijos lietuviai, ir tas Seimas balsų dauguma priėmė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo idėją. Kitaip tariant, lietuviai nusprendė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Tai rodė, kad jau atsirado pakankamai daug žmonių, kurie mąsto apie šią idėją.

Aišku, svarbiausia vis dėlto buvo įvykiai Lietuvoje. Pačią Lietuvą ta idėja pasiekė kiek vėliau – rugsėjį, per Vilniaus konferenciją. Bet ir iki to laiko buvo pavienių mąstymų, kokia Lietuva turėtų būti. Mąstyta, kokia turėtų būti Lietuvos valstybės teritorija, kas turėtų būti sostinė. Ir, aišku, buvo laukiama palankios tarptautinės situacijos.

en.wikipedia.org nuotr./Feliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas Vilniaus konferencijoje
en.wikipedia.org nuotr./Feliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas Vilniaus konferencijoje

– Kalbate apie Rusiją, bet Lietuva 1917 m. pradžioje juk priklausė kaizerinei Vokietijai, taip?

– Taip. Ir ilgą laiką Vokietija Lietuvoje buvo įsitvirtinusi stipriai. Prisiminkime, kad Vokietijai Rytų fronte ilgą laiką gerai sekėsi, ji užėmė ir Rusijos nemažą dalį. Vakarų fronte situacija suprastėjo tik 1917 m., kai JAV įstojo į karą. Tik tada buvo galima pradėti kažko tikėtis, nes iki tol Vokietija laikėsi tvirtai, ir nesimatė perspektyvų, kad kažkas gali būti blogai.

Tačiau ėmus prastėti situacijai, Vokietija ėmė galvoti, kaip čia užsitikrinti, kad prisijungtos karo metu teritorijos būtų išlaikytos. Ir kai rugsėjį įvyko Vilniaus konferencija, ją organizavo ne tik lietuviai: šią iniciatyvą palaikė ir Vokietijos valdžia, kuri tikėjosi, kad konferencijos metu išrinkta Lietuvos taryba faktiškai prijungs Lietuvą prie Vokietijos ir teisiškai bus lengviau pagrįsti, kodėl Lietuva yra Vokietijos dalis.

– Kiek Lietuvoje 1917 m. pradžioje jau buvo paplitusi Nepriklausomybės idėja? Minėjote, kad intelektualai apie tai svarstė, bet kiek tai buvo aktualu paprastiems Lietuvos gyventojams? Ar tuo metu jau buvo įsišaknijusi mintis – kaip būtų gerai, jei Lietuva būtų nepriklausoma?

– Sakyčiau, kad masiškai tokia idėja tikrai nebuvo paplitusi. Lietuvoje inteligentų nebuvo daug, ir netgi egzistavo toks liūdnas juokelis: jei ant susirinkusių į Vilniaus konferenciją delegatų galvų netyčia nukristų lubos, neliktų nei lietuvybės, nei Lietuvos.

Sakyčiau, tas paprastas žmogus galbūt mąstė ne tiek apie nepriklausomybę, kiek norėjo, kad palengvėtų jo gyvenimo aplinka – būtų mažesni nusavinimai ir panašiai.

Paprastas žmogus galbūt mąstė ne tiek apie nepriklausomybę, kiek norėjo, kad palengvėtų jo gyvenimo aplinka – būtų mažesni nusavinimai ir panašiai.

Nebuvo taip, kad visa lietuvių tauta, kiekvienas valstietis būtų už nepriklausomybę. To tikrai nebuvo.

Prisiminkime, kad vis dar buvo daug tautiškai nesusipratusių žmonių. Gaji buvo ir unijos su Lenkija idėja. Situacija buvo komplikuota. Nebuvo aišku, ar galime tą nepriklausomybę pasiekti, kada ji ateis. Niekas negalėjo nuspėti, kad jau po metų aiškiai matysis, kad Vokietija pralaimės karą.

– O ar Vokietija realiai turėjo šansų laimėti karą? Jei taip būtų įvykę, kas tada būtų laukę Lietuvos?

– Šiaip į klausimą „jeigu“ mes, kaip istorikai, negalime nieko atsakyti. Nes tai yra fantazija. Bet visi agresoriai, kurie kovoja tokiomis priemonėmis už tokius tikslus, dažniausiai pralaimi. Ir JAV įstojus į karą visi pamatė, kad Vokietijai karo laimėti nebeįmanoma. Tad svarstyti tokį variantą nelabai yra prasmės.

Kita vertus, net jei karas būtų pasibaigęs kitaip, neaišku, kas būtų buvę. Nes Vokietija norėjo visiško Lietuvos prijungimo, Lietuva – dalinio prijungimo, ir kokia būtų lietuvių reakcija, nėra aišku. Sąjungos su Vokietija idėja buvo nepopuliari, po 1917 m. gruodžio 11 d. akto pasirašymo Antanas Smetona buvo keikiamas – kaip taip galima su okupantu eiti į bendrą sąjungą. Turbūt tautai visiškas Lietuvos prijungimas nebūtų patikęs. Nelabai galėčiau įsivaizduoti Lietuvos sąjungos su Vokietija.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Antanas Smetona
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Antanas Smetona

– Užsiminėte apie gruodžio 11 d. aktą. Priminkite, kodėl jis buvo priimtas ir kodėl šis Nepriklausomybės aktas taip ir liko tik dokumentu?

– Buvo daromas spaudimas. Aš jau minėjau, kad Lietuvos taryba turėjo paklusti Vokietijos valdžiai. Leisdami sušaukti Vilniaus konferenciją vokiečiai tikėjosi, kad joje išrinktos Tarybos sprendimai bus palankūs Vokietijai. Ir Taryba priėmė sprendimą pasirašyti aktą, skelbiantį, kad Lietuva įeina į amžinus ryšius su Vokietija. Matyt, jie taip elgėsi pamatę, kad išlaviruoti nelabai pavyks.

Visgi po gruodžio 11 d. akto priėmimo tapo aišku, kad ir pačioje Taryboje nėra sutarimo, ir kad lietuvių tautos didelė dalis yra prieš jį nusistačiusi. Dėl to buvo prieita prie kito nutarimo – vasario 16 d. akto.

– Ar Vokietijos valdžia Lietuvoje 1917 m. vasarį buvo labai griežta? Paprastai tariant – ar vokiečiai labai engė lietuvius?

– Taip. Čia yra paradoksas: mes esame įpratę lietuvių tautos priespaudą sieti su Rusija, bet XX a. pradžioje Rusija, ypač prieš karą ir po spaudos draudimo panaikinimo, Lietuvai tikrai daug davė. Rusijoje veikė daug lietuviškų mokyklų, švietimo organizacijų. Karo metu tos mokyklos, organizacijos buvo išsiųstos į šalies gilumą, bet galėjo veikti. Nors XX a. pradžioje rusų okupacinė valdžia ir suvaržymai išliko, jie nebebuvo tokie baisūs, kaip XIX a. Net spauda atgimė.

Palyginus su Vokietijos okupacija I pasaulinio karo metais, tai buvo kaip diena ir naktis. Vokiečiai įvedė milžiniškus suvaržymus, atsirado įvairios rekvizicijos, skiriamos baudos, nusavinami arkliai ir panašiai. Situacija pasidarė žymiai prastesnė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautas ir apleistas kaimas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautas ir apleistas kaimas

– Taigi, ekonominė priespauda buvo sunki. O kokia situacija buvo su kultūra? Ar vokiečiai 1917 m. pradžioje slopino lietuvybę?

– Taip. Ir per mokyklas, ir per švietimą vyko germanizacija. Situacija buvo labai nekokia. To meto Lietuvos valdžios atstovų, to paties Antano Smetonos, skunduose vokiečių valdžiai dažnai kartojasi tas pats motyvas: kad vokiečių kalba brukama, kad lietuvių kalbai skiriama mažai dėmesio. Situacija tikrai buvo nekokia, daug kas Lietuvoje ėmė galvoti, kad gal prie ruso ir geriau buvo.

Kitaip tariant, viena okupacija pakeitė kitą ir situacijos nepagerino. Net, sakyčiau, pablogino, nes prisiminkime, kad vokiečių okupacija vyko karo sąlygomis.

– Kada žmonės pradėjo realiai tikėti, kad Nepriklausomybė – geriausias vystymosi kelias? Kaip vyko gyventojų švietimas?

– Vykstant Vilniaus konferencijai apie jos nutarimus buvo stengiamasi informuoti visuomenę. Masiškai platinti informaciniai biuleteniai, skleista informacija, ko konferencija nori. Kad ji nutarė, jog vienas iš tikslų yra nepriklausoma Lietuva.

Prisiminkime, kad Konferencijos dalyvius vis dėlto daugiau ar mažiau rinko visa lietuvių tauta. Daug kas žinojo, kad yra išrinkta tokia Taryba, jos veikla buvo palankiai vertinama. Jie tikėjosi, kad Taryba savo sprendimus vykdys. Buvo žinoma, kad tas klausimas yra sprendžiamas, tik nebuvo aišku, ar jis bus išspręstas palankiai.

Reikia suprasti, kad 1917 m. pabaigoje – 1918 m. pradžioje Lietuvos nepriklausomybės idėjos realizavimas vis dėlto daugiau priklausė ne nuo pačių lietuvių. Tam reikėjo palankios tarptautinės situacijos.

Lietuvai padėjo net keletas stebuklų. Pirmas įvyko Rusijoje: jei Rusijoje nebūtų įvykęs bolševikų perversmas, neaišku, kas būtų buvę.

– Kaip suprantu, Nepriklausomybės idėja paplito greitai: dar 1917 m. pradžioje apie tai galvojo gal keli šimtai ar tūkstančiai žmonių, o 1918 m. pradžioje jos jau tikėjosi didelė dalis Lietuvos?

– Taip, sąmoningumas atėjo per tikrai trumpą laiką. Matydami, kas vyksta Rusijoje, kokia situacija Vokietijoje, kas su Lenkija dedasi, žmonės ėmė mąstyti, kad Nepriklausomybė yra reali ir apčiuopiama.

– O ar 1917 m. pradžioje egzistavo skirtingos Lietuvos valstybės koncepcijos? Tarkime, ar daug kas pasisakė už monarchiją arba uniją su Lenkija?

– Pagrindiniai Nepriklausomybės akcentai buvo sudėti dar XX a. pradžioje Vilniaus Seimo. Įvairiuose dokumentuose buvo pabrėžiama, kad nepriklausomoje Lietuvoje turi vykti rinkimai, egzistuoti Seimas. Ir dar akcentuota, kad būtų šaunu, jei tas Seimas rinktųsi Vilniuje, kuris taptų nepriklausomos Lietuvos sostine. Sakyčiau, šie teiginiai buvo kertiniai.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos Steigiamasis Seimas
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos Steigiamasis Seimas

Aišku, aš kalbu apie daugumą. Pavienių idėjų, pasisakymų buvo visokių. Ir karo metais, kai reikėjo laviruoti bendraujant su Vokietijos valdžia, monarchijos idėja buvo trumpam iškelta. Bet sakyti, kad Lietuvoje daug žmonių norėjo karalystės, būtų klaidinga. Tai buvo labiau ne pačių lietuvių iniciatyva, bet ėjimas į kompromisą, bandymas išlaviruoti, kad Lietuva nebūtų prijungta prie Vokietijos.

Kalbant apie Lietuvą ir Lenkiją, tai čia lietuvių ir lenkų požiūriai išsiskyrė. Lenkija manė, kad Lietuva ir Lenkija turėtų sudaryti unijinę valstybę, kurioje Lenkija turi dominuoti. Tuo tarpu Lietuva nuo tokios idėjos bėgo. Pažiūrėjus į I pasaulinio karo metais A.Smetonos ir kitų inteligentų rašytus skundus vokiečių valdžiai, matyti, kad egzistavo didžiulis nepasitikėjimas lenkais.

Lietuvis inteligentas, viešai deklaravęs, kad mes turime būti su lenkais, tada būtų buvęs nušvilptas. Nors savo laiku abi tautos kovojo už bendrus tikslus, XX a. pradžioje ta idėja buvo palaidota, o jei kažkas apie tai ir galvojo – niekas viešai nedeklaravo, nes žinojo, kad sulauks pasipriešinimo.

– Geografiškai pažiūrėjus, kur 1917 m. pradžioje buvo daugiausia nepriklausomybės šalininkų? Vilniuje, Kaune, Rusijoje, regionuose?..

– Daug nepriklausomybės šalininkų buvo Amerikoje. Bet Amerikos lietuviai galėjo kalbėti ką nori – jų situacija buvo kitokia.

Iš esmės politinis lietuvių centras buvo Vilnius. Nors Vilniuje lietuvių tuomet buvo mažuma, ta mažuma buvo labai aktyvi.

Labai lietuviškai sąmoningi buvo regionai, visų pirma Suvalkija. Ji buvo tautinio atgimimo lopšys. Suvalkija ir Žemaitija buvo regionai, kurie labiausiai idėją puoselėjo. Apskritai didžiausias sąmoningumas buvo ten, kur buvo puoselėjamas tautiškumas.

– O ką manė etninės mažumos? Kaip jos žiūrėjo į nepriklausomos Lietuvos idėją?

– Etninės mažumos neturėjo aiškios vizijos ir iš esmės negalėjo jos turėti, nes jos vis dėlto gyveno ne savo valstybėje ir sudarė mažumą. Viskas priklausė nuo lietuvių iniciatyvos – ką jiems žadės lietuviai ir ką pažadės kiti. Tai suvokė ir patys lietuviai. Į Lietuvos tarybą buvo įtraukti ir tautinių mažumų atstovai.

Žydų bankas tarpukario Kaune.jpg
Žydų bankas tarpukario Kaune.

Vėliau į Paryžiaus konferenciją su lietuvių delegacija taip pat keliavo tautinių mažumų atstovai. Ir tokia lietuvių diplomatija labai pasiteisino, nes tarptautiniu mastu buvo parodyta, kad mes esame už tautines mažumas, esame tolerantiška valstybė.

Lietuvai savotiškai pasitarnavo ir bolševikai. Jie labai ignoravo nacionalinį elementą, akcentavo lygybę, ir, tarkime, valdant Vincui Mickevičiui-Kapsukui tautinės mažumos kentėjo. O lietuviai išliko tolerantiški, ir tai prisidėjo prie to, kad daug tautinių mažumų atstovų galiausiai rėmė nepriklausomos Lietuvos idėją.

– O kaip Lietuvos nepriklausomybės idėją vertino Vakarų Europa? JAV?

– Labai kritiškai. Nes tokia Lietuva niekam nebuvo reikalinga. Prisiminkime, 1918 m. sausį paskelbtoje JAV prezidento Woodrow Wilsono 14 punktų programoje apie Lietuvą, Latviją ar Estiją net nebuvo kalbama. W.Wilsonas manė, kad jos visos turi būti Rusijos sudėtyje ir dėl to problemų neturėtų kilti.

„Wikimedia Commons“/U.S. Signal Corps nuotr./„Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davivas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas
„Wikimedia Commons“/U.S. Signal Corps nuotr./„Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davidas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas

Prancūzija tradiciškai rėmė lenkus, žiūrėjo į juos kaip į stabilumo garantą, galintį atlaikyti galimą Vokietijos agresiją. Natūralu, kad lenkai turėjo pretenzijų į Lietuvą, norėjo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Britai tuo tarpu pasirinko laukimo taktiką, bet apskritai Vakarų valstybės labiau rėmė Lenkiją, ir tuo mes galėjome įsitikinti ir Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m., ir tarpukariu, vėlesniais laikotarpiais.

Faktiškai Lietuva buvo viena. Jos gimimas buvo visiškai neplanuotas. Keistas pavyzdys yra popiežius – jau vėliau kalbėdamas apie Vilniaus krašto situaciją, jis drąsiai tą kraštą pripažino Lenkijai, nes tiesiog nesugebėjo suvokti, kaip kadaise kelis šimtmečius vieną valstybę turėjusios dvi tautos dabar gali viena kitos taip neapkęsti. Na, lenkai kažkuria prasme išliko stabilūs – jų sąmonėje unijos idėja egzistavo seniai, jie nenorėjo jos atsisakyti. Bet lietuviai galvojo kitaip, buvo savotiški išsišokėliai.

– Tai kas labiausiai lėmė, kad žygis link Nepriklausomybės buvo sėkmingas, jei Europoje mūsų niekam nereikėjo?

– Realiai Lietuvai padėjo net keletas stebuklų. Pirmas įvyko Rusijoje: jei Rusijoje nebūtų įvykęs bolševikų perversmas, neaišku, kas būtų buvę. Situacija buvo nestabili, bet galiausiai įsigalėję bolševikai vis dėlto pakankamai rėmė tą idėją.

Antra – Vokietijos pralaimėjimas. Šitie du įvykiai lėmė, kad dvi valstybės, kurios laikė Lietuvą savo gniaužtuose, iš esmės susilpnėjo. Atsirado šansas siekti nepriklausomybės.

Ir tai tik dalis priežasčių. Galima paminėti ir W.Wilsono idėjas, ir nacionalizmo iškilimą į pirmą planą, ir Paryžiaus taikos konferencijos nutarimus, ir įvykius Vakarų Europoje.

Tačiau ir palankiais išoriniais veiksniais vis dėlto reikėjo pasinaudoti. Tiek Nepriklausomybės akto priėmimą, tiek jo įtvirtinimą lėmė ir Lietuvos tarybos gudri laviravimo politika. Sąlygos buvo sudėtingos, bet buvo pasukta gera linkme. Ir po vasario 16 d. nepasiduota spaudimui, spaudoje viešinama Nepriklausomybės idėja, aiškinta situacija. Tai davė teigiamą rezultatą.

Vilniaus tarybos veiklą išties galima vertinti labai teigiamai. Juk galiausiai Europa, nepaisant visko, ką sakiau anksčiau, vis dėlto pritarė, kad Lietuva atsirastų kaip nepriklausoma valstybė. Tai rodo, kad Lietuvos politika, diplomatų elgesys pasiteisino.

Bet 1917 m. vasario 16 d. buvo tiesiog eilinė diena ir tada Nepriklausomybės, ir dar taip greitai, tikrai galėjo tikėtis mažai kas. Čia tiesiog įvyko stebuklas ir reikia džiaugtis, kad taip atsitiko. To tikrai nebuvo galima prognozuoti.

1917 m. vasario 16 d. buvo tiesiog eilinė diena ir tada Nepriklausomybės, ir dar taip greitai, tikrai galėjo tikėtis mažai kas. Čia tiesiog įvyko stebuklas ir reikia džiaugtis, kad taip atsitiko.

– O kas lėmė lūžį paprastų lietuvių sąmonėje? Kodėl tiek daug žmonių 1918 m. vasarį, skirtingai negu vos metai anksčiau, jau tikėjo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, o ne kažkieno sudėtyje?

– Nedrįsčiau teigti, kad jie tuo tikėjo. Paprasti žmonės mąstė kitaip. Jie daugiausia žiūrėjo, kokios jų gyvenimo sąlygos ir kaip jos keičiasi. Kreipė dėmesį į praktinius dalykus – kas bus. Žmonės galvojo paprastai – Vokietijos valdžia mus spaudžia, gal tikrai prie savos valdžios bus geriau.

Turėkime omenyje – paprastas žmogus situaciją matavo pagal tai, ką šiandien valgys, o ne kažkokiomis didelėmis idėjomis. Visą kovą dėl nepriklausomybės vykdė mūsų inteligentija. Jie prisiėmė visą atsakomybę ir tiesiog tauta jais pasitikėjo.

Bet tauta tikėjo Nepriklausomybe pirmiausia ne dėl to, kad ją itin žavėjo abstrakti laisvės idėja. Paprasti žmonės tiesiog vylėsi, kad nusikračius Vokietijos okupacinio jungo pagerės jų asmeninė situacija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Gyvenimas ant tiksinčios bombos: Devidui vėžys diagnozuotas tik dėl mamos atkaklumo

Verslas

Ant prekystalio – uždaromos mokyklos: vieną jų bandys parduoti jau 18-tą kartą

Verslas

Absurdas kvadratu: valstybės kompensacija didesnė už kyšius, kurių gal net nebuvo?

Gazas

Nauja tvarka tarpmiestiniuose autobusuose, kurią vairuotojas primins net tris kartus

Verslas

Ant biurų pastato stogo Vilniuje įrengė krepšinio aikštelę – taip motyvuoja darbuotojus

Vardai

S.Grafininos nužudymu įtariamo N.Westo suėmimą pratęsęs teisėjas: „Tai neeilinė, rezonansinė byla“

Verslas

Įmanoma ir taip: namus įrengė vandens rezervuare

Aktualu

Kaimą Sibire nori pavadinti „Sirija“, kad galėtų prašyti humanitarinės pagalbos

Gyvenimas

Atlėpusioms ausims nepadės nei kepurė, nei ausinės

Sportas

Lionelis Messi – už borto: paskelbti trys kandidatai tapti UEFA metų futbolininku

Aktualu

Pajuodusi Klaipėda: su kone 900 parašų klaipėdiečiai dėl „Klasco“ kreipėsi į prokuratūrą

Gazas

Naftininkų smūgis elektromobilių pramonei: lobistai su EPA siūlo įšaldyti degalų taupymo standartus

Sportas

„Skrieja kamuolys“: LFF stadiono patogumai, Jose Mourinho godos ir CR7 debiutas „Juventus“

Verslas

15min atnaujina komandą: nauji komercijos ir rinkodaros vadovai

Aktualu

Panevėžyje į sustojusį automobilį rėžėsi nepilnametis motociklininkas

Vardai

K.Meschino širdį užkariavęs vaikinas – praeityje žinomo mafiozo R.Daškevičiaus sūnus

Vardai

Ali ir Patricija Gadžijevai laukia šeimos pagausėjimo: „Meilė kuria stebuklus“

Aktualu

Vilniuje užsidegė mūrinio namo mansarda

Sportas

Andro Švrljuga: „Glazgo „Celtic“ – prizas už tai, ką nuveikėme“

Aktualu

Aušvice apsilankęs vokiečių ministras: tai – siaubingiausia vieta pasaulyje

Naujienos

Gyvenimas

Gyvenimas ant tiksinčios bombos: Devidui vėžys diagnozuotas tik dėl mamos atkaklumo

Verslas

Ant prekystalio – uždaromos mokyklos: vieną jų bandys parduoti jau 18-tą kartą

Verslas

Absurdas kvadratu: valstybės kompensacija didesnė už kyšius, kurių gal net nebuvo?

Gazas

Nauja tvarka tarpmiestiniuose autobusuose, kurią vairuotojas primins net tris kartus

Verslas

Ant biurų pastato stogo Vilniuje įrengė krepšinio aikštelę – taip motyvuoja darbuotojus

Vardai

S.Grafininos nužudymu įtariamo N.Westo suėmimą pratęsęs teisėjas: „Tai neeilinė, rezonansinė byla“

Verslas

Įmanoma ir taip: namus įrengė vandens rezervuare

Aktualu

Kaimą Sibire nori pavadinti „Sirija“, kad galėtų prašyti humanitarinės pagalbos

Gyvenimas

Atlėpusioms ausims nepadės nei kepurė, nei ausinės

Sportas

Lionelis Messi – už borto: paskelbti trys kandidatai tapti UEFA metų futbolininku

Aktualu

Pajuodusi Klaipėda: su kone 900 parašų klaipėdiečiai dėl „Klasco“ kreipėsi į prokuratūrą

Gazas

Naftininkų smūgis elektromobilių pramonei: lobistai su EPA siūlo įšaldyti degalų taupymo standartus

Sportas

„Skrieja kamuolys“: LFF stadiono patogumai, Jose Mourinho godos ir CR7 debiutas „Juventus“

Verslas

15min atnaujina komandą: nauji komercijos ir rinkodaros vadovai

Aktualu

Panevėžyje į sustojusį automobilį rėžėsi nepilnametis motociklininkas

Vardai

K.Meschino širdį užkariavęs vaikinas – praeityje žinomo mafiozo R.Daškevičiaus sūnus

Vardai

Ali ir Patricija Gadžijevai laukia šeimos pagausėjimo: „Meilė kuria stebuklus“

Aktualu

Vilniuje užsidegė mūrinio namo mansarda

Sportas

Andro Švrljuga: „Glazgo „Celtic“ – prizas už tai, ką nuveikėme“

Aktualu

Aušvice apsilankęs vokiečių ministras: tai – siaubingiausia vieta pasaulyje

Vardai

Atgal į mokyklą

Parašykite atsiliepimą apie 15min