Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Bumblauskas apie valstybės atkūrimo 100-mečio programą: neaišku, ką norime pranešti visuomenei

Alfredas Bumblauskas
Lauros Vansevičienės nuotr. / Alfredas Bumblauskas
Šaltinis: Lrt.lt
3
A A

2018 m. Lietuva minės valstybės atkūrimo šimtmetį. Profesoriai istorikas Alfredas Bumblauskas ir politologas Raimundas Lopata nepagailėjo kritikos šios Lietuvai svarbios datos minėjimo programai ir visai koncepcijai. Pokalbis apie tai, kaip turėtų būti švenčiamas valstybės atkūrimo šimtmetis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.

– Yra parengta valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo koncepcija, programa. Joje numatyta suorganizuoti daug įvairių renginių, pastatyti paminklų ir t. t. Tačiau, pone Bumblauskai, jūs čia pasigendate koncepcijos?

A.Bumblauskas: Pirmiausia, turime sukurti Vasario 16-osios tapatybę. Turi būti aišku, kuo ji skiriasi nuo kovo 11 d. ir liepos 6 d. Reikia remtis į trijų Lietuvų koncepciją ir surasti vietą Vasario 16-ajai ir Vasario 16-osios Lietuvai (kuri pasibaigė 1940 m.), tada ant šito pamato viską verti. Ne viskas tame priemonių plane, sąraše yra blogai, bet svarbiausia tai, kad nėra konceptualios ašies, ką mes pranešame visuomenei.

– Kas tai turėtų būti?

A.Bumblauskas: 4 punktai – Vytis, valstybės panteonas, valstybės/tapatybės ženklų stebykla ir regykla yra vienas konceptualus veikalas. Vienas, o ne dešimt. Kai dalykų yra daug, valdžia sako, kad nėra pinigų ir tada prasideda kažkokie užkulisiniai žaidimai.

– Pirmasis punktas – tai Vyčio, kaip valstybės simbolio, sureikšminimas. Kodėl?

R.Lopata: Pagrindinė problema – vienintelis žodis, kuris tampa fundamentaliu, tai – atkūrimas. Mes minime ne šimtmetį, o valstybės atkūrimo šimtmetį. Sąvoka „atkūrimas“ nėra šiaip metafora, tai yra rimta teisinė ir istorinė sąvoka. Turint ją omenyje galima įprasminti visą konceptą ir tuomet visiems žmonėms, ypač tiems, kurie dalyvauja tose įvairiose komisijose, būtų aiškiau. Kartais gaila jų triūso vien dėl to, kad nežino ar čia kabinti, pavyzdžiui, operą Vytautui ar ne? Sako, prie ko čia Vytautas, jei švenčiame šimtmetį? Tai tokie dalykai reikalauja grįžti prie tam tikrų ištakų, kuriose Vytis figūruoja. Dar kas yra svarbu, lietuviai labai mėgsta pabrėžti savo skirtingumą nuo suomių, estų ir latvių. Dabar, su tokia programa, mes nesiskiriame – ypač nuo latvių.

Estai su savo šimtmečiu daro rimtą politiką ir kur kas fundamentalesnę. Jų pavyzdys yra tam tikra pamoka ir mums. Jie jau pradėjo švęsti šimtmetį kartu su suomiais. Pirmas jų oficialus renginys buvo Taline. Kitaip tariant, išėjimas į platesnius vandenis. Estijoje vienas atrankos į šį pageidavimų koncertą principų buvo tai, ar tam renginiui turi stiprų užsienio rėmėją, dalyvį ir t. t. Kitaip tariant, jie skleidžia žinią pasauliui kur kas plačiau. Dar daugiau, estų šimtmečio koncepcija buvo susieta su apskritai valstybės pristatymo pasauliui koncepcija. Mes turėdami savo išskirtinę istoriją galėjome išeiti į kur kas platesnius vandenis. Praradome daug dalykų, kol užsiiminėjome tokia blogai suprasta istorijos politika, nukreipta tik į vidų.

– Dar viena idėja – panteonas. Kaip jūs tai įsivaizduojate?

A.Bumblauskas: Pas mus visada yra dešimt šeimininkų. Pavyzdžiui, savivaldybė kažką daro, bet po to paaiškėja, kad ne ji šeimininkė. Tada atsiranda žaidėjų įpaminklinimo realizacijos politikoje. Sistemos nėra jokios ir prasideda, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus stumdymas kur tik nori. Visos tos idėjos yra, sakyčiau, empirinės, būtinai pririštos prie konkretaus namo, žmogaus ir t. t. O bendriausios idėjos, tokios, kuri apjungtų, kad yra valstybės panteonas, nėra. Reikėtų pradėti nuo katedros. Kodėl nesutvarkius? Aišku, čia turėtų įsijungti ir vyriausybė, ir Seimas, ir prezidentūra, ir vyskupų konferencija.

Reikėtų pradėti nuo katedros. Kodėl nesutvarkius? Aišku, čia turėtų įsijungti ir vyriausybė, ir Seimas, ir prezidentūra, ir vyskupų konferencija.

Reikia sutvarkyti kenotafų sistemą. Tiems, kurių neturime, nežinome, kur jie tiksliai palaidoti, bet žinome, kad jie gali būti palaidoti katedroje, yra padaromi simboliniai kapai – kenotafai. Reikia sutvarkyti tą sistemą. Tam pačiam J.Basanavičiui yra nepabaigta epitafinė lenta. Toliau einant, tas pats V.Kudirka, Žemaitės skveras, Lukiškių aikštė ir Seimas. Kokiu būdu padaryti ašį, kuri yra aukščiau bet kokių smulkmeniškų svarstymų? Mes bandome apskritai pasakyti, kas turi būti senamiestyje, kaip depolitizuoti Petro Cvirkos paminklą, kitas erdves. Bandome susisteminti, kokioms erdvėms tinka paminklai, kokie. Pavyzdžiui, J.Basanavičiaus paminklas priešais filharmoniją visiškai netinka, kaip ir netiktų ten, kur yra buvusi Radvilų posesija. Kur tik pažiūrėsi, visur atsiranda tokių smulkmenėlių. Reikia paminklinių plokščių, tai jos gali būti standartinės. Tą savivaldybė jau lyg ir siūlo. Čia jau sisteminio mąstymo elementai. Tam valstybės panteonui pirmiausia trūksta monumento valstybės atkūrimo šimtmečiui. Ar tūkstantmečio verpstės Vingio parke veikia žmones, ar ne? Ar ką nors praneša tokie paminklai? Tūkstantmečio verpstėje 100 veikėjų pavardžių. Ar tai veikia? Reikia sociologinės apklausos.

R.Lopata: Suomiai nuo to ir pradėjo – darė sociologines apklausas, ar apskritai reikalingas tas šimtmetis. Pamatė stulbinančius rezultatus ir ėmėsi rimtai dirbti, o ne atšvęsti kiekvienas sau.

– Pone Lopata, jūs programą vadinate „pageidavimų koncertu“. Ką tuo norite pasakyti?

R.Lopata: Nėra blogai, jei tas pageidavimų koncertas būtų toks, kaip Estijoje. Jūs atsiverskite jų šimtmečiui skirtą tinklalapį, pirmame puslapyje parašyta „Ačiū, ką jūs norite padovanoti Estijai?“, gal kokį renginį ar pan. Pas mus nėra tam tikros koncepcijos. Pažiūrėkite, kaip skamba šūkis „Įkvėpti ateities“. Latviai pasakytų, kalbate apie ateities Lietuvą, kuri dabar išsivaikščiojo ir sensta. Jūs tokios ateities įkvėpti? Netgi visos programos tikslas yra ne mažiau 100 renginių, ne mažiau 25 tyrimų, ne mažiau 60 paminklų ir t.t., kas primena penkmečio planą. Galiausiai koks gi viso to tikslas? Šitos dokumento tikslas – pakelti pilietinio sąmoningumo galią 5 procentais. Suprantu, kad sociologijoje yra tokie dalykai, bet jie niekuo nesusiję su realybe. Kuo ta galia matuojama, nuo ko kils tie 5 procentai?

– Pone Bumblauskai, ar jums neatrodo, kad jūs per vėlai išsakote kritiką, nes traukinys jau nuvažiavo?

A.Bumblauskas: Gal ir per vėlai, tačiau bet koks pagalvojimas yra prasmingas.

R.Lopata: Kai kurie dalykai visai nesunkiai įgyvendinami. Praeikite su istoriku prof. Edmundu Rimša per Vilnių, pasakys, kuri vėliava ne tų spalvų. Mes net tų dalykų nesugebame sutvarkyti.

A.Bumblauskas: Mes turime Valstybės pažinimo centrą. Gal ten ir puiki vieta, bet trūksta akcentų, kur pamatytume etaloninius daiktus – herbą, Vytį, himną. Himnas turėtų turėti du variantus. Trumpintą variantą, kad nekiltų diplomatinių konfliktų. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, valstybės aktai, kur jie yra? Man to visada trūksta. Tai nėra per daug sudėtinga ar brangu. Tokiems dalykams gal dar nėra per vėlu. Mums patiems sau reikia įtvirtinti Smetoninės Lietuvos vaizdinį. Ką ji davė? Ką ji sukūrė? Ką mes praradome su bolševikų okupacija? Man labai patinka – sviestas, ANBO, krepšinis, Kaunas ir jo architektūra. Jei imame sviestą, tai vadinasi pieninė yra Lietuvos civilizacinis rezultatas. Sukurkime ir restauruokime bent vieną pieninę, kaip pavyzdinį daiktą, kaip paminklą Smetoninei Lietuvai.

J.Basanavičiaus paminklo statymui turbūt bus skelbiamas naujas konkursas. O kaip dėl Antano Smetonos? Jūs pritariate paminklo A.Smetonai statymui?

Svarbu kur, kada ir kam. Neturėtų Vilnius dubliuoti Kauno Lietuvos valstybingumo etapo, to kas yra. Kaune prezidentų sodelis ir t.t.

A.Bumblauskas: Svarbu kur, kada ir kam. Neturėtų Vilnius dubliuoti Kauno Lietuvos valstybingumo etapo, to kas yra. Kaune prezidentų sodelis ir t.t.

– Ten jau yra trys prezidentai.

A.Bumblauskas: Jei A.Smetonai kurtume, kaip žmogaus, kuris yra valstybės gimimo priešauryje, kaip vilnietis, tada, gal būčiau nieko prieš. Bet, aišku, aš visada prieštarauju, nes jis yra prezidentas neatlikęs savo pareigų.

– Jūs laikote tai tėvynės išdavimu?

A.Bumblauskas: Na, gal per skambu. Bet tai yra pareigų neatlikimas. Prezidentas turi sugalvoti. Protestų notos, kur jos? Gėdinga skaityti. Nėra protesto notų. Niekas į orą nešaudė, kare simbolinių šūvių apskritai neturi būti. Tačiau vyriausybė turėjo trauktis protestuodama ir tada būtų viskas aišku, ką reikia daryti kariuomenei. Man labai apmaudi yra ta 1940 m. birželio 15 d. , bet čia atskira tema. Aš jo nesudievinčiau ir [A. Smetonos paminklui – LRT.lt] reikėtų surasti labai konkrečią vietą.

– Pone Lopata, žvelgiant į programą, ko jums labiausiai trūksta?

R.Lopata: Pabrėžimo to, kas svarbiausia – valstybės atkūrimo akcento.

A.Bumblauskas: Pritariu. Svarbiausia – Vytis. Jis sujungia skirtingas Lietuvas, kartu sujungdamas ir mūsų visuomenę. Sujungia ir tuos, kurie labai pretenduoja į patriotizmą. Vyčiui pritaria labai platus politinių, idėjinių srovių spektras. Pasigirsta idėjų, kad gal nereikia, gal reikėtų kažkokio moderno ir pan. Šiuo atveju menininkams reikėtų pabūti kažkur šone, norėčiau, kad čia istorikų ir politologų vaidmuo būtų didesnis. Monumentiniai reikalai yra ne vien menas. Jie turi kanoną, ypač valdovų vaizdavimas. Yra kanonas, kuris ateina iš heraldikos ir sfragistikos. Taigi, Vytį mes galėtume turėti, jei būtų kam padaryti.

– Kokio tikslo jūs siekiate kritikuodamas?

A.Bumblauskas: Dokumentas, kurį mes pasiūlėme, jis vis tiek įneša liniją, kuri konceptualiai pasako, kas yra tas šimtmetis. Visai neseniai minėjome Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Tada aš kariuomenės vadui sakau: „O tai kas Žalgirio mūšyje kariavo?“. Tai tos Vasario 16-osios ir tos Mindauginės ar Vytautinės Lietuvos santykis yra labai retai apmąstomas. Dėl to mes siūlome viską daryti konceptualiai.

R.Lopata: Net ir žiūrinti formaliai, biurokratiškai. Švęsti pradėsime šių metų rugsėjį, o baigsime 2020 m. gegužę, taigi laiko dar yra.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min