Pirmąją renginio dieną 32 jaunųjų kūrybininkų iš 16 žemyno šalių, kitų jo dalyvių ir tiesioginės transliacijos portale 15min žiūrovų lauks intriguojanti panelinė diskusija apie tai, kaip su laiku Vilniaus įvaizdis kito Europoje. Tarp jos dalyvių bus ir istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas. Anot jo, į miesto istoriją ne tik užsieniečiams, bet ir patiems jo gyventojams derėtų pažvelgti platesniu kampu.
– Vilniaus istorija skaičiuojama nuo kunigaikščio Gedimino laiškų. Kokių reakcijų šie sulaukė Vakarų Europos valstybėse?
– Sunku atsakyti į tokį klausimą, nes tam turime per mažai informacijos. Žinome tik tai, kad Gedimino laiškai buvo naikinami, Kryžiuočių ordinas siekė juos perimti. Galima teigti, jog kunigaikštis šiais laiškais kaip tik ir bandė pralaužti savotišką informacinę blokadą. Reikia nepamiršti, kad tuo metu Lietuva nebuvo krikščioniška šalimi ir patekti į vakarietišką erdvę sekėsi sunkiai – juk buvome pagonių beraščių kraštu, neturinčiu oficialių komunikacijos ryšių su popiežiumi. Jei trumpai, Gedimino susapnuotas vilkas staugė į dangų.
– O koks buvo mūsų krašto įvaizdis iki Gedimino laiškų?
– Net ne iki Gedimino laiškų, o iki pat Jogailos valdymo laikų Lietuva liko diplomatinėje, kultūrinėje ir informacinėje izoliacijoje.
– Didžiuojamės, kad Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lietuvos teritorija siekė Juodąją jūrą. Ar Vilnius tuomet aiškiai matytas kaip šios didelės valstybės centras?
– Tai jau ne informacinio, o imperinio suvokimo klausimas. Ar Vilnius tais laikais matytas kaip metropolis? Taip. Visi LDK erdvėje žinojo, kad kunigaikštystė valdoma iš Vilniaus, o jos pareigūnai norėjo turėti valdas Vilniuje. Ryškus to pavyzdys – Kyivo metropolitas, stačiatikių bažnyčios galva, kuriam čia, o ne Kyive, buvo kuriamas miestas. Tuo metu Vilnius tampa imperijos sostine, metropoliu. Tiesa, toks jo vaidmuo nėra įvardintas mūsų istorinėje sąmonėje. Vilnių patys iki šiol traktuojame kaip eilinį tautinės valstybės miestą, valdomą mero. Mano nuomone, artėjantis jubiliejus neturėtų likti tik vietiniu savivaldos reikalu, o turi įsijungti ir aukščiausia valstybės valdžia, nes Vilnius yra buvusi imperijos sostinė, buvęs kultūrinis metropolis, taigi – karalių ir bažnyčių miestas, turintis žymiai platesnę istoriją.
– LDK laikais Vilnius tampa daugiakultūriniu miestu. Kas skirtingų tautybių ir tikėjimų skatino įsikurti būtent čia?
– Visų pirma, valdovo bizūnas. Karaimai, totoriai, stačiatikiai iš Gardino ar Polocko tapo Vytauto Didžiojo specialiosiomis pajėgomis. Reikia suprasti, kad metropolio susikūrimo dėsniai buvo visai kitokie nei dabar mūsų suvokiamas daugiakultūriškumas.
– O kokiomis priemonės Viduramžiais miestai kurdavo savo įvaizdį?
– Visa tai vykdavo keliaujančių pirklių dėka. Judėdami iš vieno miesto į kitą, jie pranešdavo žinias. Tokiu būdu miestai patekdavo į įvairius geografinius atlasus. Taip jau XVI amžiaus viduryje vokiečių kartografo Georgo Brauno sudarytame atlase atsirado ir Vilnius. Tuomet Vilnius pavaizduotas ir aprašytas kaip kreivų gatvių miestas arba didelis kaimas. Užsieniečius matyt stebino miesto kaimietiškumas. Namai vaizduojami nutolę vienas nuo kito, o tai ženklas, kad mieste bijoma gaisro. Tiesa, vėliau Lietuvos ir Vilniaus vaizdavimuose ir aprašymuose geografinės programos skelbė, kad Lietuva yra turtingas kraštas su daug mūro. Taigi, buvo ginčijamasi su senesniais aprašais. XVII amžiaus pradžioje vadinamajame Radvilų žemėlapyje vaizduojamos ir miestų panoramos. Vilnius vaizduojamas kaip prabangus miestas.
Žemėlapiai tais laikais buvo geriausia miestų komunikacijos ir propagandos priemone.
Taigi, žemėlapiai tais laikais buvo geriausia miestų komunikacijos ir propagandos priemone.
– Nusikelkime į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Vilnius carinės Rusijos ir Lenkijos sudėtyje tampa savotiška Europos periferija?
– Taip, ypač toks įvaizdis sustiprėja carinės Rusijos sudėtyje, nes ši pati yra Europos periferija. Tiesa, Vilniumi žavisi į Europą vykstantys ir iš jos į gimtinę grįžtantys rusai. Jiems Vilnius tampa savotišku sandūros tašku tarp Rytų ir Vakarų, o pats miestas atrodo egzotišku. Turbūt būtų galima būtų sudėti atskirą raštijos tomą su rusų rašytojų įspūdžiais apie Vilnių.
Tuo tarpu tarpukariu Vilnius tampa Lenkijos provincijos miestu, bet jis nėra traktuojamas kap eilinis šios valstybės miestas. Lenkijos viešojoje erdvėje Vilnius suvokiamas kaip karalių miestas – šlovingiausios lenkų dinastijos – Jogailaičių lopšys.
– Kaip tuo metu Vakaruose kalbama apie Vilnių?
– Nepaisant šlovingos metropolio istorijos, Vilnius XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atrodo pamirštu meno miestu. Tokį įvaizdį gerai iliustruoja Pirmojo pasaulinio karo metais išleista vokiečių karininko Paulio Vėberio knyga šiuo pavadinimu.
– Mėgstame lygiuotis su kaimynais. Ryga ir Talinas vakariečiams atrodė kitokie?
– Be abejo. Užtenka palyginti kraštovaizdžius. Ne veltui sakoma, kad Ryga – tai dama prie Baltijos, kurios išklotinė primena kardiogramą su pajūrio lygumą raižančiomis bažnyčių smailėmis. Jei Ryga būtų dama, tuomet Talinas – riteris prie Baltijos. Abu jie yra nedidukai vokiškų tradicijų miestai, labiau miestelėniški nei Vilnius. O svarbiausia – Vilnius yra ne miestas, o imperijos sostinė, jo reljefas yra unikalus, kažkuo netgi primena Romą. Todėl ir siūlyčiau Vilnių vadinti karalių ir bažnyčių miestu.
Šis renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis. Sužinokite daugiau www.700vilnius.lt.
