Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sociologas Aleksandras Dobryninas: mūsų šansas išgyventi – gerai informuoti piliečiai

Sociologas ir krimininologas Aleksandras Dobryninas
Sociologas ir krimininologas Aleksandras Dobryninas
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dauguma gyvų organizmų Žemėje gimsta, subręsta ir galiausiai miršta. Ar tokie patys ciklai neišvengiami valstybėms ir civilizacijoms?

Filosofas Oswaldas Spengleris tą tvirtino knygoje „Europos saulėlydis“. Atrodo, jog tokia biologinė analogija iš tiesų kai ką paaiškina. Viena iš svarbiausių gyvo organizmo funkcijų yra prisitaikyti prie aplinkos. Bet koks organizmas yra organizmų visuma. Ji gali išgyventi, efektyviai panaudodama savo išteklius adaptacijai. Tai galioja ir žmonių bendrijoms.

„Bet kokia socialinė sistema adaptuojasi arba nesugeba adaptuotis. Sociologas Parsonsas yra kalbėjęs apie adaptacijos svarbą tam tikram socialiniam etnosui, kuri leidžia arba neleidžia išgyventi. Pvz., jis sieja adaptacijos galimybes su valstybės ekonomika, priklausomai nuo to, kaip valstybės sugeba išnaudoti savo išteklius. Ar jos sugeba adaptuotis prie įvairių iššūkių“, – sako VU sociologas, kriminologas prof. Aleksandras Dobryninas.

Ekonomika prasideda tuomet, kai baigiasi pinigai

Sakoma, kad ekonominis mąstymas yra racionalus mąstymas. Tai iš esmės išteklių skaičiavimas. Jų efektyvus naudojimas leidžia vykdyti ekonominę politiką, nuo kurios priklauso valstybės egzistavimas ir jos gyventojų gerovė.

A. Dobrynino teigimu, ekonomika prasideda tuomet, kai baigiasi pinigai: „Ekonomika visada susijusi su resursų arba išteklių trūkumu. Jeigu trūkumo nėra, matome tam tikrą ekonominę stagnaciją. Puikus pavyzdys – šiuolaikinės naftos imperijos, kurios iš esmės yra stagnacinės būsenos. Savo šalies gamtinius išteklius – naftą arba kitus – jos išnaudoja vegetavimui.“

Ekonomika visada susijusi su resursų arba išteklių trūkumu. Jeigu trūkumo nėra, matome tam tikrą ekonominę stagnaciją

Istorikas Nialas Fergusonas knygoje „Civilizacija“ plačiau pažvelgė į instrumentus, leidusius Vakarų šalims pastaruosius 500 metų dominuoti pasaulyje. Jis įvardija šešias inovacijas: konkurenciją tarp nedidelių viduramžių Europos valstybių; mokslo revoliuciją, prasidėjusią XVI amžiuje ir pagimdžiusią astronomiją, biologiją, chemiją, matematiką, geologiją ir daugybę kitų mokslų; medicinos progresą, iš esmės pailginusį žmonių gyvenimo trukmę; privačios nuosavybės pripažinimą; vartotojų visuomenės susiformavimą; protestantiškąją darbo etiką, skatinusią žmones dirbti ir užsidirbti.

Valstybių stagnaciją arba klestėjimą lems ne nafta ar dujos, bet išradingų protų ir kūrybingų žmonių sukurtos įvairios, dar nežinomos inovacijos, ypač socialinės, ir jų taikymas politikoje, vadyboje, teisėje. Gamtos ištekliai iš tiesų ne viską lemia. Pakanka prisiminti Sovietų Sąjungos subyrėjimą.

„Sovietų Sąjunga žlugo, nes resursai buvo neproporcingai panaudoti. Iš esmės viskas buvo skirta tik vienai šakai – karinei pramonei. Ten viskas buvo daugmaž gerai. Kita vertus, bandymas viską pagrįsti naftos ekonomika turėjo liūdnas pasekmes“, – teigia sociologas.

Pagrindinė žmonių saviorganizacijos forma pasaulyje yra valstybė, kurios pavidalai nuolat kito. Tačiau jau IV amžiuje prieš mūsų erą Aristotelis savo knygoje „Politika“ taikliai apibūdino idealios valstybės esmę. Tai bendrija, sukurta bendram tikslui ir gėriui.

„Išverskime žodį „bendrija“ į šiuolaikinę postmodernią kalbą. Bendrija yra tam tikra komunikacinė bendruomenė. Bendruomenės nariai komunikuoja tarpusavyje dėl tam tikro tikslo. Gėris šiuo atveju yra ne vien biologinis išgyvenimas. Greta materialaus prado Aristotelis kalba apie psichologinį pradą ir dar apie vertybinį normatyvinį pradą. Jis sako, kad šie trys dalykai sudaro tai, ką vadiname žmogišku gyvenimu“, – primena A. Dobryninas.

Visi šie pradai turėtų būti pajungti vienam tikslui – gėriui. Valstybė pasiekia šį tikslą tuomet, kai visi bendruomenės nariai jo siekia, neišeidami iš tam tikros konstitucijos, santvarkos ir įstatymų rėmų. Tik tokios valstybės, pasak Aristotelio, yra teisingos, nes įprasmina ir žmogaus gyvenimą, atskleidžia jo kosmologinę prigimtį.

„Šiuo atveju valstybė tampa savotišku tarpininku tarp aukščiausio gyvenimo tikslo ir individualaus žmogaus gyvenimo. Atsispiriant nuo šios Aristotelio minties, galima pasakyti, jog viskas priklauso nuo to, kaip organizuojame vidinį gyvenimą, komunikaciją“, – sako sociologas.

Dievo vardą pakeitė terminas „viešoji nuomonė“

Žmonės yra hierarchinės būtybės. Todėl visada valstybėje susiformuoja valdantysis elitas, kuris imasi atsakomybės ir didesnę kompetenciją skiria sau negu kitiems visuomenės nariams. Akivaizdu, koks svarbus šiuo atveju yra padorumas, gebėjimas atsispirti valdžios pagundoms ir valdymo kompetencija. Kaip liudija pasaulio istorija, šios savybės visada buvo itin didelis deficitas.

„Ši kompetencija duota ne visiems. Kažkas mato tik savo privatų interesą, kažkas mato platesnį interesą. Jeigu leidžiame tiems, kas mato tik privatų interesą, valdyti valstybę, gauname pakankamai liūdną situaciją. Pavyzdžiui, Ukrainos elitas 20 metų nematė nacionalinio intereso. Matė tik savo interesą ir todėl matote, kas ten vyksta. Liaudis nebegali pakęsti korupcijos. Nacionalinis interesas buvo privatizuotas oligarchų grupių. Taip žlunga valstybės“, – aiškina A. Dobryninas.  

Antikos politiko ir karvedžio Periklio valdomų Atėnų aukso amžius arba Pasquale`io Paoli vadovaujamos Korsikos respublikos sėkmė XVIII amžiuje, kurios negalėjo pakęsti tokie diktatoriai, kaip Napoleonas, patvirtino, jog visi piliečiai turi ir gali dalyvauti valstybės valdyme. Tik svarbu surasti tinkamą formą. Sėkmės atveju susiformuoja atstovaujama demokratija. Deja, ekonominės institucijos šiandien gana uždaros net Vakaruose. Sprendimai dėl įvairių strateginių dalykų priimami be konsultacijos su piliečiais. Jeigu nėra tariamasi, išsilavinusią visuomenę labai sunku įtikinti, kad pasirinktas kelias yra teisingas.

„Kadaise vienas socialinės fenomenologijos kūrėjų Alfredas Schutzas buvo pastebėjęs, kad mes labai primityviai įsivaizduojame mūsų visuomenę. Taip, kaip įsivaizduoja rinkodaros ekspertai. Piliečiai yra vartotojai, kurie skiriasi pagal amžių, lytį, ir mes turime įsiūlyti jiems kažkokią prekę“, – sako pašnekovas.

Elitas ir ekspertai žiūri į piliečius kaip į rinkos dalyvius, vartotojus. Jie mano, kad socialinėje politikoje reikia ne dalyvauti, o parduoti socialinę idėją.

Anot A. Dobrynino, ši tendencija šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis pavojingesnė: „Mes nesugebame bendrauti su piliečiais. Mes į piliečius žiūrime kaip į masę, sociologinį vidurkį, kurį reikia sugundyti, apgauti, įtikinti palaikyti mūsų poziciją. Tai, ką kalbėjome apie ekonomiką ar vartojimą, šiandien persimeta į politiką. Labai dažnai tam tikri politiniai sprendimai arba viešai, arba neviešai eina su stipria išorine propaganda, kurią organizuoja pasamdytos viešųjų ryšių kompanijos.“

Mes į piliečius žiūrime kaip į masę, sociologinį vidurkį, kurį reikia sugundyti, apgauti, įtikinti palaikyti mūsų poziciją

Tai pavojinga. Prisimenant istoriją, galima teigti, jog Karalių epochoje į pagalbą pasitelktą Dievo vardą abejotiniems veiksmams pateisinti dabar pakeitė gana abstrakčiai vartojamas terminas „viešoji nuomonė“. Politikos organizatoriai nevengia tuo piktnaudžiauti.

„Visuomenė nėra homogeniška savo komunikacinėmis galimybėmis. Komunikacija grindžiama protu, sugebėjimu analizuoti tam tikrą situaciją. Mes negalime būti visų sričių ekspertai. Negalime vienodai gerai aiškinti politinių arba teisinių reikalų. Mūsų intelekto galimybės ribotos. Yra trys grupės, kurios turi skirtingą prieigą prie šaltinių, prie sugebėjimo įvertinti tam tikrus socialinius reiškinius“, – teigia pašnekovas.

Gerai informuoti piliečiai nepasiduoda propagandai

Pirma grupė – tai savo srities profesionalai, ekspertai. Antra grupė – žmonės iš gatvės. Kiekvienas iš mūsų daugelyje sričių irgi galime būti vadinami žmonėmis iš gatvės. Mes daug ko neišmanome, todėl pasitikime ekspertų kompetencija.

„Svarbiausia yra trečia grupė, vadinama gerai informuotais piliečiais. Jie ne ekspertai, bet ir ne žmonės iš gatvės. Jie turi socialinį interesą, pilietinį interesą. Būtent dėl pilietinio intereso jie turi gilintis į tam tikrus klausimus. A. Schutzas ir teigė, kad šiuolaikinės demokratijos perspektyva ir ateitis yra šių gerai informuotų piliečių ugdymas. Žmonių, kurie nemąsto stereotipais“, – sako A. Dobryninas.

Jie nepasiduoda pigiai propagandai ar reklamai, viešųjų ryšių triukams. Tad svarbiausia valstybės ateičiai – šie žmonės ir jų ugdymas. Yra gana daug socialinių institucijų, atsakingų ne tik už biologinę, bet ir vertybinę reprodukciją. Šios reprodukcijos tikslu turėtų būti gerai informuotas pilietis, sugebantis laisvai rinkti informaciją, ją analizuoti ir vertinti.

„Grįžtant prie Aristotelio, vienas iš svarbiausių punktų – pilietis turi būti savo santvarkos patriotas. Čia ne diskusinis klausimas, tai vertybinio pasirinkimo klausimas. O toliau tos vertybės rėmuose toks pilietis pradeda vertinti visą informaciją, socialinę informaciją, kuri reikalinga, kad jis galėtų būti tinkamu visuomenės nariu. Jeigu sugebame ugdyti tokius piliečius, o ne stumti juos į vartotojų minios grupę, reikia turėti jų įtraukimo mechanizmą“, – tvirtina mokslininkas.

Grįžtant prie Aristotelio, vienas iš svarbiausių punktų – pilietis turi būti savo santvarkos patriotas

Neturėdamos tokios piliečių įtraukimo į valstybės valdymą strategijos, valdžios struktūros rizikuoja prarasti visuomenės pasitikėjimą. Tą senokai patvirtina visuomenės apklausos. Jau šiandien gerai informuoti piliečiai nepasitiki tuo, ką mato, kas jiems siūloma per TV. Lietuvoje dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių tas pradas yra labai silpnas. Vakarų demokratijos šalyse polilogo tradicija kur kas stipresnė. Tad iš ko mokytis? JAV kūrėjai kai kurias idėjas pasiskolino iš P. Paoli respublikos Korsikoje, rėmėsi ir Antikos tradicijomis.

Pasak A. Dobrynino, politiniai veiksmai neturi prieštarauti įstatymams: „Jūs turite politinę laisvę, bet nebandykite politinį aktyvumą priešpastatyti įstatymams. Ir įstatymus priešpastatyti konstitucijai. Nes tai yra kelias į valstybės žlugimą. Pradedama nuo įstatymų nepaisymo, paskui tęsiama toliau, bandoma pakeisti įstatymus. Toliau bandoma keisti konstituciją. Todėl sakau – JAV konstitucija yra ne šiaip juridinis dokumentas. Tai mokomoji priemonė, kaip galima organizuoti visuomenę ir skatinti jos pažangą, koks turi būti santykis tarp piliečių ir centrinės valdžios.“

Istorija yra puiki mokytoja. Turint omenyje dabartinę situaciją pasaulyje, būtina kuo skubiau ugdyti visuomenę, kurioje gyvena piliečiai, sugebantys mąstyti, priimti ar palaikyti atsakingus sprendimus.

„Noriu priminti tyrimą, kuris analizuoja, kaip kriminalinė justicija suvokiama visuomenėje. Mes matome, kad nėra komunikacijos tarp ekspertų ir lyderių vienoje pusėje ir paprastų žmonių. Daug dalykų nesuprantame, todėl gimsta nepasitikėjimas.

Jeigu piliečiai nepasitiki savo vyriausybe, jeigu vyriausybė nenori komunikuoti su piliečiais, jeigu manoma, kad piliečiai yra banda, kurią galima valdyti primityviais viešųjų ryšių metodais, pasitikėjimo ir palaikymo nebus. Tokia valstybė gali žlugti iš vidaus“, – teigia A. Dobryninas.

Pasaulis sparčiai kinta, ir ne visada į gera. Pavyzdžiui, karas įgauna kitokias formas. Vis svarbesni tampa informaciniai karai, naujos protų užvaldymo strategijos, kurias reikia mokėti atpažinti ir efektyviai jas neutralizuoti. Kaip teigia Noamas Chomsky, demokratinėje visuomenėje piliečiams reikia dėstyti intelektinės savigynos kursą,  kad jie galėtų apsiginti nuo kontrolės ir manipuliacijos.

„Supraskime, kad mūsų turtas yra piliečiai. Mes neturime išteklių. Mes turime investuoti į piliečius ir jų išsilavinimą. Į jų galimybę tapti gerai informuotais piliečiais. Tam turi būti sukurta valstybės strategija ir tai yra mūsų šansas išgyventi situacijoje, kuri ne visuomet mums palanki“.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min