TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas apie Lietuvą: „Negalime tikėtis, kad per vieną dieną tapsime skandinavais“

Eitvydas Bajarūnas
Eitvydas Bajarūnas
Šaltinis: 15min
0
A A

Nepaslaptis, kad Lietuva visuomet siekė ir sieks tapti lygiaverte Europos šalimi. Didžiausią pavyzdį mūsų šalis laiko Skandinaviją. Ir nors mažais žingsneliais einame to link, tačiau ne viena karta turės pasikeisti, kad pagaliau Lietuvos ekonomikos lygis būtų kaip pavyzdžiui, Švedijos.

Pakalbinome Lietuvos ambasadorių Švedijoje Eitvydą Bajarūną.

Atgavus nepriklausomybę 1990 m. lietuviai džiaugėsi – jie po 10 metų gyvens kaip Skandinavai. Kaip manote, kodėl taip neatsitiko? Kokia didžiausia to priežastis?

Taip, be abejonės, prisimenu ir aš pats, asmeniškai. Atgimimo laikotarpiu ir tuo metu, kai siekėme valstybės pripažinimo de facto ir de jure, buvo tokių romantinių svajų – „štai atgausime nepriklausomybę, tapsime Europos ir laisvojo pasaulio dalimi, tai gyvensime kaip skandinavai“.  Nežinau, kodėl būtent lygiavomės į skandinavus. Galiu tik spėti. Gal būt dėl geografinio artumo ar panašaus mentaliteto? Galbūt todėl, kad net ir prieškaryje daugeliu parametrų (oficialūs pramonės ar žemės ūkio statistikos duomenys) buvo lyginami tarpusavyje. 90-aisiais taip svajojome, nes žinojome, kad būdami nepriklausomi, patys galėsime spręsti savo šalies likimą, nereikės klausyti „didžiojo brolio“ pamokymų ir nebus komunistinės ideologijos diktato, todėl atsilikimą nuo Vakarų įveiksime gana greitai.

Tie, kurie žinojo, kas tai yra valstybės valdymas, kiek mes esame visokeriopai atsilikę nuo kitų Europos šalių ir pan., suprato, kad tapimo „normalia“ šalimi procesas, tapimo „skandinavais“ laikas užtruks kiek ilgiau.

Bet tie, kurie žinojo, kas tai yra valstybės valdymas, kiek mes esame visokeriopai atsilikę nuo kitų Europos šalių ir pan., suprato, kad tapimo „normalia“ šalimi procesas, tapimo „skandinavais“ laikas užtruks kiek ilgiau. Reikės visos kartos, o gal ir kelių. Juk 60 metų buvo naikinamas mūsų ūkis ir nuodijama gamta, iškraipyti normalūs rinkos santykiai, apvogti ne tik turtingi savininkai, bet ir smulkūs ūkininkai. Svarbiausia – 60 metų buvo naikinamas žmogus. Čia turiu omenyje ne tik tragiškiausius mūsų tautai tremčių ar politinio persekiojimo periodus. Buvome naikinami kaip žmonės, kaip asmenybės. Jei galėčiau remtis palyginimo su žmonių gyvenimu, tuometinę Lietuvą aš lyginčiau su „ligoniu“, kuriam tapti sveiku žmogumi reikėjo ne tik „operacijos“, bet ir „po-operacinio laikotarpio“. Kiek jis bus ilgas, priklausomo nuo mūsų pačių. Taip, ES narystė ir jos teikiasi privalumai, Šiaurės šalių pagalba padėjo gerokai sutrumpinti „išgijimo“ procesą.

Vis dėlto, manyčiau, kad 20 metų laikotarpis nuo nepriklausomybės atgavimo yra lygintinas su stebuklu. Taip, „skandinavais“ dar netapome. Bet esame ES ir NATO nariai, esame pilnavertė demokratinė valstybė. Bet negalime tikėtis, kad vakarykštis „ligonis“, greitai taps „sveiku“. Jei technologinius ar pramonės standartus pakeisti nėra sunku (laiko ir pinigų klausimas), tai pakeisti mentalitetą užtrunka kur kas ilgiau.

Bet mūsų progresas yra akivaizdus . Turime laikas nuo laiko save palyginti ne tik su artimiausiais kaimynais skandinavais, bet ir su kitomis buvusios SSSR „kaimynėmis“ – Gruzija, Moldova, Baltarusija ar kitomis. Pamatysime, kad visos trys Baltijos valstybės yra kitame „pasaulyje“. Čia palyginimas yra kur kas akivaizdesnis mūsų naudai. Vėlgi, jei politiškai gal ir nėra korektiškas lyginimas su buvusiomis SSSR valstybėmis, tai tikrai gana akivaizdžiai turime pranašumų netgi palyginus su mažiau už mus pasiekusiomis kai kuriomis Vidurio ir Rytų valstybėmis. Daugeliui jų, mes jau „skandinavai“.

Taigi, artėjimas į „skandinavo standartą“ vyksta, bet tai yra procesas. Svarbiausia, kiekvienais metais matosi akivaizdus progresas.

Atlyginimo lygiu skiriamės, kaip ir pensijų ar kitų socialinių išmokų dydžiu. Nemanau, kad greitu laiku pavyktų pavyti Švediją ar Norvegiją (kurios, beje, šiais rodikliais lenkia ir daugumą ES šalių narių). Nemanau, kad greitu laiku pavyktų sukurti lietuviškus tarptautinio lygio verslo ar bankininkystės atitikmenis kaip „Volvo“, „SEB“, „Statoil“, „Ericsson“ ar „Nokia“. Bet artėjame prie to, turime ir lietuviškų verslo „daigelių“, kurie pradeda stebinti pasaulį technologijų, biochemijos, kompiuterių pritaikymų ar programavimo srityse.

Lietuvos prekybos tinklai ir statybinės kompanijos jau užkariavo kaimynines rinkas, pieno produktai stebina ne tik Rusiją, bet ir žinomi plačiame pasaulyje. Turime ir inovatyvių kompanijų –lyderių. Vakarykštė biochemijos kompanija „Fermentas“ tapo didžiausios pasaulio bendrovės, teikiančios produktus ir paslaugas mokslui, „Thermo Fisher Scientific“, dalimi. Kuria ir gamina molekulinės biologijos produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai. Ilja Laurs įkūrė ir vadovauja didžiausiai pasaulyje mobiliųjų aplikacijų kompanijai „GetJar“. Pavyzdžius galėčiau tęsti. Manau, artėjame prie lietuviškų „nokijų“ ir „volvų“.

Taigi, lyginti su skandinavais reikia, bet ne viskas tik skandinavų „naudai“. Kaip ir visi skandinavai, galime laisvai keliauti po visą ES, nes esame Šengeno zonos nariais. Kaip ir skandinavai, lietuviai ar kiti baltijiečiai gali laisvai dirbti visoje ES. Yra sričių, kur net ir skandinavai į mus žiūri su pavydu. Gyvendamas Stokholme savo asmeniniu patyrimu galiu patvirtinti, kad Lietuvoje internetas yra žymiai greitesnis, o mobilių telefonų skvarba – žymiai didesnė (yra toks svarbus techninis parametras – skvarba).

Dar daugiau – skandinavai tikrai su pasigerėjimu kalba apie politikos ar verslo karjeros galimybės būtent Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse. Daugeliui mano sutiktų švedų, turinčių Lietuvos gyvenimo ar verslo patyrimą, mūsų šalis asocijuojasi su veržlumu, sprendimų priėmimų greičių, potencija ar pan.

Kokius matote socialinius skirtumus? Požiūrį į darbą, į šalia esantį žmogų, bendruomeniškumą? Ar tie skirtumai gali turėti įtakos geresniam Lietuvos gyvenimui?

Pradėsiu nuo paskutinės klausimo dalies – įtaka geresniam Lietuvos gyvenimui. Mintis, kuriai pritariu visiškai. Taip, privalome pasinaudoti Šiaurės šalių patyrimu.

Viena, matau tai kasdieniniame gyvenime. Ambasadoriaus veikla leidžia matyti daug pavyzdžių, kai būtent iš Švedijos institucijų lietuviai semiasi patyrimo, kai švediško kapitalo įmonės Lietuvoje diegia naują supratimą į žmogų, darbo santykius, darbo etiką, vyro ir moterų santykius. Šie dalykai Švedijoje kaip ir kitose Skandinavijos šalyse yra pastatyti į aukštą lygį, todėl tikrai yra ko pasimokyti.

Kitas dalykas – politinė kryptis. Matome ne tik atskirų individų ar įmonių ir įstaigų siekį semtis patyrimo, bet ir aiškią Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Vyriausybės aiškiai suformuluotą siekį sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis.

Ir tai nėra savitikslis siekis. Jis pagrįsta gana aiškiu supratimu: Šiaurės šalys yra pačios artimiausios ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai, istoriškai mums šalys. Šalys, kurios ne tik pirmos ištiesė pagalbos ranką siekiant pripažinimo, bet ir vėliau – integruojantis į ES ir NATO. Svarbiausia, Šiaurės šalys yra aukščiausių socialinių standartų šalys, šalys, pasižyminčios konkurencingiausiomis ir inovatyviausiomis ekonomikomis. O šiame laikotarpyje, kai nemažai ES šalių narių susiduria su ekonominėmis ir finansinėmis problemoms, Šiaurės šalys yra tiesiog ekonominio ir fiskalinio stabilumo „oazės“.

Taigi, manyčiau gana natūralus Lietuvos siekis tapti šios „oazės“ dalimi. Lietuvos siekis stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą dar labiau bus artikuliuojamas šiais metais, kai Lietuva koordinuoja Šiaurės ir Baltijos aštuoniukės (angl. Nordic-Baltic, NB8) veiklą.

Taip, tai siekiamybė. O realybė yra kiek kita. Skirtumai socialinių aktorių santykiuose, požiūryje į darbą, žmogų vis dar akivaizdūs. Bet aš nedramatizuočiau. Juk čia irgi procesas.

Skandinavijos šalys kūrė savo visuomenės, socialinius santykius  šimtmečiais. Švedijoje iš viso jau apie 200 metų nebuvo karo, okupacijų. Jie patys galėjo ieškoti to modelio, kuris geriausiai atitinka skandinavišką mentalitetą. Taip išsivystė, tai, kad kas mums, nepriklausomybę atgavusioms šalims, tapo žinoma kaip „skandinaviškas modelis“. Didelės ir įvairialypės socialinės išmokos, stiprios profsąjungos, dideli mokesčiai – tai, ką nuolatos girdėdavome apie Skandinavijos šalis. Įstojus į ES, kai kuriuos šiuos socialinius standartus teko priderinti prie europinių normų.

Aišku, globalizacija, migrantų skaičiaus didėjimas, visuomenės senėjimas ir kitos išsivysčiusioms Vakarų visuomenėms žinomos tendencijos verčia ir Skandinavijos šalis adaptuoti savo socialinius standartus, juos keisti.

Švedijoje, na bet manau ir kitos Šiaurės šalys čia neatsilieka, yra didžiulis akcentas į lyčių lygybę, seksualinių ir kitų mažumų teises, į žmogaus ir individo teises bendrai. Čia tikrai aš įžiūriu daugiau panašumų, nei skirtumų.

Ar matote išskirtinę Lietuvos savybę, kuri leistų greitu metu pavyti Švediją?

Manau, yra nemažai mūsų ir skandinavų mentaliteto panašumų. Manau kalbos apie „Šiaurės-Baltijos“ arba kaip prieškario Lietuvos mokslininkas A.Pakštas įvardino – Baltoskandijos – bendruomenę tikrai nėra bergždžios. Priešingai, gyvenimas parodo, kad net šiuo metu socialiniai ar finansiškai skirtingos šalys turi gana daug panašumų. Juk kodėl Skandinavijos bankai ar telekomunikacijų įmonės taip lengvai įsitvirtino būtent Baltijos šalių bankiniame sektoriuje. Matomai, rado panašumų tiek darbo kultūroje, tiek verslo supratime. Atvirkščiai, kodėl tiek mūsų tautiečių taip lengvai įsitvirtina, pavyzdžiui, Švedijos versle, bankuose?

Ne kas kitas, o Baltijos valstybės, Lietuva į finansinę-ekonominę krizę pasižiūrėjo „skandinaviškai“.

Juk ne kas kitas, o Baltijos valstybės, Lietuva į finansinę-ekonominę krizę pasižiūrėjo „skandinaviškai“. T.y., nepuolė ir toliau skolintis, taip stengiantis išlaikyti ekonominę gerovę, vartojimą, o susiveržė diržus ir per ekonomines priemones (kartais – drastiškas) vėl privertė ekonomikas veikti. Ne veltui Stokholme tenka klausytis pagyrimus mūsų vadovams. Būtent šia savo savybe mes tikrai parodėme, kad priklausome Šiaurės, o ne Pietų Europos klubui.

Kaip Lietuvą dabar mato Švedijos piliečiai?

2011 metais buvo gana išskirtiniai metais mūsų santykių istorijoje. Buvo iškilmingai paminėtas Baltijos valstybių diplomatinių santykių užmezgimo su Švedija 20-metis. Atsižvelgiant į tai, Švedija 2011 metus paskelbė „Baltijos šalių metais“. Šia proga Švedijos pusė bendradarbiaudama su Baltijos valstybių diplomatinėmis atstovybėmis, organizavo eilę renginių.

Didžiausias iš jų vyko pernai metų rugpjūčio 15 d. Stokholme, kur buvo paminėti „Pirmadienio mitingai„. Čia vertėtų padaryti istorinę referenciją. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, nuo 1990 metų kovo iki 1991 metų rugsėjo mėnesio kiekvieną pirmadienį 12 valandą Stokholme, Norrmalmstorg aikštėje (ji yra centrinėje Stokholmo dalyje) vykdavo mitingai Baltijos šalims paremti jų kovoje už laisvę. Į šį judėjimą spontaniškai įsijungė tūkstančiai žmonių apie 50-tyje Švedijos miestų. Po 1991 metų sausio 13 dienos tokie mitingai paplito po visą Švediją. Juose dalyvaudavo ir pasisakydavo švedų politikai, visuomenės veikėjai ir išeiviai iš Baltijos šalių.

Pernai metų „Pirmadienio mitingų“ minėjime dalyvavo Baltijos valstybių ir Švedijos premjerai bei parlamentų vadovai, kiti garbingi svečiai. Vyko ir kiti iškilmingi renginiai. Rugpjūčio mėnesį, prisimenant „Baltijos kelią“, Stokholme buvo suorganizuota gyva žmonių „Laisvės grandinė“, kurioje dalyvavo daugiau nei tūkstantis lietuvių, latvių, estų ir švedų.

Taigi, simpatijų Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, netrūko. Švedija buvo pirmoji užsienio valstybė, ištiesusi Lietuvai visapusišką pagalbos ranką po nepriklausomybės atkūrimo. Savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir visuomenės atstovai taip pat teikė visokeriopą paramą sveikatos apsaugos įstaigoms, universitetams, mokykloms, vaikų globos namams, religinėms bendrijoms, kultūros organizacijoms ir centrams. Švedijos gynybos ministerija teikė paramą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, aprūpinant ją uniformomis, transporto priemonėmis ir kai kuria įranga, organizuojant mokymus.

Švedija, 1995 metais tapusi ES nare, labai rėmė Baltijos valstybių narystę ES. Paskaičiavome, kad vien per 1991-1999 metus Švedijos vyriausybė suteikė Lietuvai pagalbos už 1,03 mlrd. Švedijos kronų (daugiau kaip 111,58 mln. JAV dolerių). Didžioji jos dalis teko Ignalinos AE saugumui užtikrinti.

Švedija tapo viena svarbiausių Lietuvos verslo partnerių, daugiausiai į Lietuvą investuojanti valstybė. Daug investuota finansų ir telekomunikacijų srityse.

Aišku, dar nemažai reikia padaryti propaguojant Lietuvą Švedijoje. Auga nauja karta, negirdėjusi apie 1990-1991 metų įvykius. Švedai, kaip ir lietuviai, turi galimybes važinėti po visą pasaulį, todėl kartais neužtenka laiko pasigilinti į tai, kad vyksta kaimyninėse valstybėse. Lietuvos sostinė, skirtingai nuo Talino ar Rygos, nėra pasiekiama keltais. Žinome, kad Vilniaus aerouostas ilgą laiką buvo bene mažiausiai pasiekiamas aerouostas Europoje. Taigi, reikia papildomų pastangų siekiant sudominti švedus mūsų šalimi. Bet simpatijų netrūksta.

Ar teisingas Lietuvos sprendimas statyti atominę elektrinę?

Vėl vertintume iš formalaus taško, tai vargu kada išgirsite vertinimą gerai ar blogai daro Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalims ir, vis dar tikimės, Lenkija, imdamosi statyti naują atominę elektrinę. Taip, energijos saugumas ir energijos tiekimo diversifikacija yra svarbi energetinės politikos dalis, bet sprendimas statyti ar nestatyti konkrečius energijos generavimo įrengimus yra kiekvienos šalies reikalas.

Švedai čia turi savo patyrimą. Dar anksčiau buvo referendumu patvirtintas sprendimas atsisakyti atominės energijos. Vėliau šis sprendimas buvo kiek adaptuotas. Šiuo metu laikomasi kiek platesnio požiūrio – ir toliau veikia anksčiau pradėti eksploatuoti atominiai reaktoriai, bet Švedijos vyriausybė neprisidės prie naujų statybos, palikdama tai privačiam kapitalui. Bendra valstybės politika yra nukreipta į „žaliąją“ energiją, atsinaujinančius energijos šaltinius.

Bet negalima sakyti, kad Švedija abejinga energetinei situacijai Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių Lietuvos ir Švedijos dvišalio bendradarbiavimo politinių-ekonominių prioritetų jau kuris laikas tapo energetinių sistemų sujungimas. Po kelerių metų intensyvių diskusijų ir diplomatinių derybų dėl elektros jungties tiesimo vietos, energetikos sistemų sujungimo apimties 2010 metais tarp visų suinteresuotų šalių pasiektas susitarimas dėl NordBalt projekto įgyvendinimo. Tai elektros jungtis, kuri nuo Klaipėdos iki pietų Švedijos sujungs mūsų elektros rinkas. Europos Komisija elektros jungčiai skyrė 131 mln. eurų paramą. Projektas yra įtrauktas į Švedijos vyriausybės prioritetinių strateginių investicinių projektų sąrašą. Įgyvendinus NordBalt projektą (planuojama – iki 2015 metų), bus sujungtos Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinkos.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min