Įtakingas verslo žurnalas „Forbes“ prieš porą metų jam buvo skyręs 233-ią vietą turtingiausių pasaulio ir 78-ą vietą turtingiausių JAV žmonių sąrašuose. Pastaruoju metu jis, sukaupęs 6,9 mlrd. vertės turto, buvo atitinkamai 380-oje ir 85-oje vietose.
„Noriu atiduoti atgal ir turiu didžiulį ego“
Vienintelis iš Lietuvos emigravusių žydų vaikas Eli gimė 1933 m. birželio 6 d. Bronkse, Niujorke. Po kelerių metų šeima persikėlė į Detroitą.
Baigęs buhalterijos studijas, jis įsidarbino nedidelėje firmoje, bet netrukus ėmėsi itin paprastų ir nebrangių namų statybos Detroito priemiesčiuose. Netrukus E.Broado su partneriu įkurta statybos įmonė išsiplėtė į Fyniksą ir Los Andželą, kur jis ilgainiui persikėlė. Kompanija ėmė plėstis ir užsiimti kita veikla, investavo į draudimo firmą.
7-ojo dešimtmetyje verslininkas ėmė kolekcionuoti meno kūrinius. Pirmas jo pirkinys buvo Vincento van Gogho darbas, kurį įsigijo už 85 tūkst. dolerių. Po to sekė kitų žinomų dailininkų kūryba. Smalsumą pakeitė aistra ir susidomėjimas nebe klasika, bet dabar kuriančiais menininkais.
„Nesu istorikas, bet daug skaičiau, lankiausi muziejuose, dalyvavau aukcionuose, kalbėjau su platintojais, – prieš du dešimtmečius E.Broadas sakė „The Times“. – Ir pajutau susidomėjimą mūsų laikų menu. Kodėl? Jis atspindi tai, kas vyksta mūsų visuomenėje. Atvirai kalbant, mėgaudamasis susitikdavau su menininkais, lankiau juos, kalbėjausi apie tai, kaip jie mato pasaulį. Tai buvo visai kas kita, palyginti su žmonėmis, visą laiką praleidžiančiais versle.“
2005 m. verslininkas už 1965 m. sukurtą amerikiečių skulptoriaus Davido Smitho darbą „Cubi XXVIII“ sumokėjo 23,5 mln. – tuo metu didžiausią sumą, iki tol paklotą aukcione už šiuolaikinį kūrinį.
E.Broadas sukaupė 2 tūkst. darbų, kurių dalį, žinovų vertinimų, galėtų įpirkti tik didžiausi turtuoliai, kolekciją. Jis siekė paversti Los Andželą viena iš pasaulio kultūros sostinių. Turtuolio kolekcijai saugoti prieš keletą metų buvo įkurtas šiuolaikinio meno muziejus „The Broad“, kuriam jis skyrė 140 mln. dolerių.
Augant turtui, verslininkas tapo ir filantropu. Prieš tris dešimtmečius jis skyrė pirmas tokio dydžio aukas: 10 mln. dolerių – Pitzerio koledžo naujiems statiniams, 20 mln. dolerių – Mičigano valstijai, kad ši galėtų įkurti vadybos mokyklą.
Broado meno fondas bei Eli ir Edythe Broadų fondas, skirtas švietimui, mokslui ir medicinai remti, valdo 2,4 mlrd. dolerių ir jau paaukojo šimtus milijonų. Taip litvakas tapo vienu iš pagrindinių JAV filantropų.
„Noriu atiduoti atgal ir dar turiu didžiulį ego, – 2003 m. E.Broadas sakė „Forbes“. – Verčiau būsiu žinomas dėl to, kad darau gera, nei dėl to, kad darau pinigus.“
Menas elgtis neįprastai
„Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi. Ne kartą esu girdėjęs apie didelius jos mokslininkų darbus ir pasiekimus“, – E.Broadas yra sakęs Kęstučiui Pikūnui, leidinio „Passport“ sudarytojui.
Šiuo pokalbiu „Menas elgtis neįprastai“ „Menas elgtis neįprastai“ K.Pikūnas sutiko pasidalinti su 15min skaitytojais.
– Esate sakęs, kad stulbinamą sėkmę pasiekėte dėl savo neįprasto mąstymo. Būtent taip pavadinta ir jūsų knyga: „Menas elgtis neįprastai. Netradicinio mąstymo pamokos“. Papasakokite apie tai.
– Susituokus žmona netrukus man padovanojo lentelę, ant kurios buvo užrašyta viena George’o Bernardo Shaw citata: „Protingas žmogus prisitaiko prie pasaulio, o neprotingas bando pritaikyti pasaulį sau. Todėl pažanga priklauso nuo neprotingųjų.“ Taip viskas ir prasidėjo. Visada stengiausi būti kitoks, darbus atlikti geriau nei kiti ir sukurti tai, kas anksčiau neegzistavo. Nemanau, kad šią savybę įmanoma išsiugdyti.
– Ar tai buvo jūsų raktas į sėkmę?
– Augau viduriniosios klasės šeimoje. Abu mano tėvai – žydai, į JAV atvykę iš Lietuvos. Nors buvo labai skirtingi, jų įtaka mano vystymuisi ir charakterio savybėms labai didelė. Tėvas buvo itin energingas ir gana verslus, o mama kilusi iš mokytos ir raštingos šeimos. Gal dėl to, kad kilę iš Lietuvos, buvo rūpestingi, protingi ir socialiai aktyvūs. Iš jų ir perėmiau šias savybes, kurios vėliau man padėjo pasiekti tai, ką turiu šiandien, ir džiaugiuosi, kad tuo galiu dalytis su kitais. Iš jų išmokau, kad dirbant sunkų darbą, kurio niekada nebijojau, kartais tenka paaukoti ir brangių dalykų. Bet apie tai kiek vėliau.
– Ar kada nors buvo kilusi grėsmė prarasti viską, ką uždirbote?
Priimant rizikingus sprendimus kyla ir nerimas. Negalėčiau pasakyti, kad visi mano užmojai buvo šimtu procentų sėkmingi. Kaip bebūtų, ištikus nesėkmei, niekada nestovėjau vietoje ir nesigręžiojau atgal. Laikui bėgant būtina išmokti suvaldyti riziką, nes niekas nenori prarasti visko, ką pelnė taip ilgai dirbdami. Tai yra mokymosi kreivė. Visada žiūriu tik į priekį.
– Ar sudėtingus ir nepopuliarius sprendimus turi priimti vienas žmogus?
– Manau, kad sprendimą turėtų priimti vienas žmogus, bet prieš tai privalo išklausyti daugiau nuomonių ir rekomendacijų, pasidomėti įvairių ekspertų išvadomis. Tai be galo svarbu. Ir tik atlikęs visus namų darbus ir padaręs išvadas, gali spręsti. Todėl visada renkuosi dirbti su sumaniais, darbščiais ir atsidavusiais darbui žmonėmis.
– Ko labiausiai gailitės žvelgdamas atgal?
– Turiu pripažinti, kad esu padaręs begalę tiek verslo, tiek asmeninio gyvenimo klaidų. Buvau labai veržlus ir troškau pasiekti kuo daugiau, todėl neskyriau pakankamai laiko savo vaikams ir šeimai. Dėl to gailiuosi, bet kartu suprantu, kad kitaip nebūčiau tiek daug pasiekęs. Savo žmonai jaučiu begalinę pagarbą. Nors mes skirtingi, esu jai dėkingas už visus patarimus, kurie neleido nuklysti.
– Kaip manote, ar lyderystės galima išmokti?
– Nėra vieno teisingo atsakymo. Žinoma, Amerikoje yra nemažai sėkmės lydimų verslininkų, net nebaigusių universiteto ar koledžo, bet tai negali būti taisyklė. Kalbu iš patirties – man padėjo tai, kad turėjau tvirtus apskaitos mokslų pamatus. Būdamas dvidešimties, kvalifikuoto buhalterio egzaminą išlaikiau iškart.
– Geras lyderis yra tas, kuris rodo pavyzdį ir daug dirba. Taip pat labai svarbu būti gerai informuotam ir žinoti, kas vyksta pasaulyje. Manau, kad iki šiol sugebėjau išlaikyti nuovokumą.
– Jūs dirbote net su šešiais JAV prezidentais. Jei galėtumėte išrinkti įsimintiniausią momentą ar pasiekimą, koks jis būtų?
– Oi, tikrai neįmanoma išrinkti tik vieno. Buvome labai geri bičiuliai su prezidentu Billu Clintonu. Ir su prezidentu Baracku Obama nemažai nuveikėme įgyvendinant švietimo reformą JAV. Be kitų atsakomybių ir įsipareigojimų, 2004–2009 m. buvau paskirtas Smitsono instituto regentu – į šias pareigas skiria JAV prezidentas ir tvirtina Kongresas.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Jų yra begalė. Vienas iš sudėtingiausių iššūkių – pakeisti nusistovėjusią tvarką, ypač JAV švietimo sistemoje, kurioje labai daug žmonių vis dar nenori jokių permainų. Tai nėra lengvas darbas.
– Su kokiomis didžiausiomis grėsmėmis pasaulis susiduria šiandien?
– Jų yra ne viena. Mano nuomone, tarp didžiausių grėsmių yra Šiaurės Korėjos klausimas ir islamiškasis radikalizmas. Kita ne mažiau svarbi problema – auganti socialinė atskirtis, ypač tarp itin turtingų ir eilinių piliečių. Pamažu prarandame viduriniąją klasę, todėl į tai būtina nedelsiant atkreipti dėmesį ir ieškoti sprendimų.
– Kitas iššūkis – robotai ir dirbtinis intelektas, galintis drastiškai sumažinti žmonių darbo jėgos poreikį. Privalome galvoti, kaip kiekviena šeima galėtų užsitikrinti bent minimalias pajamas. Tai tik keletas iššūkių, su kuriais susiduriame kasdien. Vienintelis būdas su jais susidoroti – užtikrinti nuolatinį mokymąsi visiems, nepriklausomai nuo amžiaus.
Turime žiūrėti plačiau, t. y. suvokti iššūkius ir problemas, o ne tik galvoti apie save.
– Ką patartumėte tiems, kurie, susidūrę su kartais nesibaigiančiais iššūkiais, nuleidžia rankas?
– Jeigu nepasiseka iš pirmo karto, turi bandyti dar kartą. Ir dar kartą. Bet čia slypi ir kita medalio pusė – labai dažnai pasiekus finansinį stabilumą, leidžiantį išlaikyti šeimą ir gyventi visavertį gyvenimą, atsiranda daugiau poreikių. Darbas nėra tik priemonė uždirbti daugiau pinigų, privalome dirbti ir tam, kad keistume aplinką. Tai vienas pagrindinių kriterijų, į kurį atsižvelgiame rinkdamiesi žmones, su kuriais norime dirbti. Mano nuomone, tai be galo svarbu.
– Kaip įveikti stresą?
– Neįstrigti vienoje vietoje ir galvoti apie ką nors kita.
– Esate nepailstamas meno mecenatas ir kolekcionierius. Kas jums yra menas?
– Menas privalo kelti emocijas ir perteikti kokią nors mintį. Tai negali būti tik gražiai atrodantis daiktas. Man patinka bendrauti su menininkais, nes jų mąstymas kitoks nei verslininkų. Jie į pasaulį žvelgia kitaip, dažnai turi žinutę, į kurią turėtume įsiklausyti.
– Ar manote, kad sėkmės lydimo žmogaus įvaizdis kartais gali bauginti?
– Taip, kartais su tuo susiduriu, bet visada stengiuosi pagarbiai elgtis su žmonėmis. Ne kartą esu sakęs, kad verčiau būti gerbiamam nei mylimam.
– Ką jums reiškia Lietuva? Kokį įspūdį paliko žmonės viešint joje?
– Liko tik geriausi prisiminimai. Lietuva – be galo graži ir savo istorija turtinga šalis. Jai atgavus ilgai lauktą nepriklausomybę, buvau giliai sujaudintas, nes žinojau, kiek daug tai reiškia Lietuvos žmonėms.
– Ar turite minčių, kuriomis norėtumėte pasidalyti pabaigai?
– Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi. Ne kartą esu girdėjęs apie didelius jos mokslininkų darbus ir pasiekimus.
– Ačiū už pokalbį!
