Seksualinė prievarta prieš vaikus – tai prievartos rūšis, kai vaikas yra verčiamas patenkinti suaugusiojo seksualinius poreikius ir jo galios bei valdžios troškimą.
2010-ųjų Europos Komisijos tyrimų duomenimis, 10–20 proc. vaikų patiria seksualinę prievartą. 2010-ųjų Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad apie 20 proc. suaugusių moterų ir 5–10 proc. vyrų teigia patyrę vaikystėje seksualinę prievartą. Jungtinių Tautų vaikų fondo „Unicef” skaičiavimais, kasmet apie 2 milijonai vaikų patiria seksualinę prievartą.
Veiksmingų priemonių esama
Patyrę Vakarų Europos specialistai pabrėžia, kad priemonių, kaip kovoti su smurtautojais, yra. Pavyzdžiui, Vokietijos Žemutinės Saksonijos kriminologijos tyrimų institutas, atlikęs tyrimus, nustatė, kad šalyje vaikų tvirkintojų sumažėjo. 1992-ųjų duomenimis, moterų, vaikystėje iki 16 metų patyrusių seksualinę prievartą, buvo 8,6 proc., vyrų – 2,8 proc. Šių metų duomenimis, tokių moterų ir vyrų gerokai sumažėjo – 6,4 ir 1,3 proc. Vokiečių ekspertai pabrėžė, kad viena svarbiausių priežasčių ta, kad smurto aukos netyli ir informuoja atitinkamas įstaigas. Be to, prevencinis darbas yra rezultatyvus.
Lietuva yra pasirašiusi Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos, tačiau šios konvencijos dar neratifikavo. Pagal šią konvenciją profesijas, kurių atstovai dirba su vaikais, galėtų rinktis tik asmenys, kurie nebuvo bausti už vaikų seksualinę prievartą. Taip pat svarstomas Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija. Europos Parlamentui pritarus Pasiūlymui ir įsigaliojus Direktyvai, asmenims, pažeidusiems vaikų seksualinio apsisprendimo laisvę, turėtų būti laikinai arba visam laikui uždrausta dirbti su vaikais.
Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje irgi pradėta daugiau kalbėti ir svarstyti, kaip užtikrinti vaikams saugesnę aplinką ir juos apsaugoti nuo seksualinio išnaudojimo. Kaip mes rūpinamės vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos, ar mūsų valstybėje yra sukurta veiksminga pagalbos sistema ir kaip fiksuojami duomenys?
Trūksta institucijų bendradarbiavimo
2008-aisiais Lietuvoje buvo inicijuotas tyrimas „Dėl seksualinio smurto prieš vaikus paplitimo vaikų globos ir specialiojo ugdymo įstaigose”, kuriuo atskleista, kad iš 3 674 apklaustų vaikų 158 (4,3 proc.) yra patyrę seksualinę prievartą įvairiose vietose ir iš įvairių asmenų. Remiantis vaikų atsakymų tyrimo duomenimis, 2/3 berniukų ir 1/3 mergaičių patyrė seksualinį smurtą.
Šįmet lapkritį Paramos vaikams centras pradėjo informacinę kampaniją „Blogas prisilietimas. Jį patyrę vaikai nori būti nematomi”, kuri yra skirta tėvams ir globėjams bei specialistams, dirbantiems su vaikais: mokytojams, auklėtojams, psichologams, socialiniams darbuotojams, teisėtvarkos ir kitų sričių specialistams. Socialine kampanija siekiama atkreipti dėmesį į seksualinę prievartą patyrusius vaikus bei paskatinti suaugusiuosius pastebėti jų elgsenos pokyčius.
Remiantis vaikų atsakymų tyrimo duomenimis, 2/3 berniukų ir 1/3 mergaičių patyrė seksualinį smurtą.
Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro direktorė, psichologė psichoterapeutė, teigė, kad praėjusiais metais jų centras užregistravo 57 vaikų tvirkinimo atvejus (daugiausia iš Vilniaus ir kelių kitų miestų). Specialistės žodžiais, veiksminga Lietuvos institucijų psichologinės pagalbos sistema vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, yra tik kuriama: „Tiksliau, kuriamos prielaidos tokiai sistemai atsirasti. Deja, trūksta finansinių resursų. Pačios silpniausios pagalbos sistemos grandys – tarpžinybinis bendradarbiavimas.
Nėra mechanizmo, kuris užtikrintų visų institucijų – darželių, mokyklų, policijos, psichologinių ir vaikų teisių tarnybų, teismų – bendradarbiavimą. Dažniausia viskas yra daroma tik asmenine iniciatyva, paremta supratimu, kad pokyčiai – būtini. Bet privalomosios tvarkos nėra. Vaikas, patyręs seksualinę prievartą, patiria didelę emocinę psichologinę žalą, gali susirgti depresija. Kartais sutrinka jo elgesys. Specialistai, dirbantys su vaiku, turėtų žinoti, kas jam atsitiko ir kodėl jis taip elgiasi – ar tai būtų pedagogai, ar psichologai. Jei vaikas, išgyvenantis potrauminį stresą, eina į mokyklą, ugdytojai turėtų žinoti, kaip kalbėti su tuo vaiku, kad jis galėtų sėkmingai grįžti į normalų gyvenimą, jog jis netaptų patyčių auka, nepatirtų antrinės traumos dėl bendruomenės įsikišimo ar neveiklumo. Visos tarpžinybinės institucijos turi taip bendradarbiauti tarpusavyje, kad vaikas gautų būtiną pagalbą šeimoje ir bendruomenėje.“
Daiva Skrupskaitė-Lisauskienė, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė, pabrėžė, kad trūksta kvalifikuotų psichologų, galinčių padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir teisėjams tinkamai apklausti nukentėjusiuosius, bet viskas atsiremia į finansus. Vaikų apklausos kambariai, įrengti teismuose, prokurorės žodžiais, „patys savaime apklausų neatlieka“. Jos teigimu, tam reikalingi specialistai: „Vis dėlto norėtųsi, kad nukentėjusiųjų vaikų būtų kuo mažiau ir kad kuo geriau juos apsaugotume. Vaikus turėtume kuo daugiau šviesti, kad jie nebijotų pasisakyti, kas jiems atsitiko ir kas juos slegia. Padėtis keičiasi, tačiau labai mažais žingsneliais. Kai kurios bylos dėl seksualinės prievartos prieš vaikus trunka ne vienerius metus, bet, manau, stengiantis apsaugoti nukentėjusį vaiką, jų nereikėtų taip viešinti.“
Pranešti apie smurtą – būtina
Ką daryti, jei kyla įtarimų, kad vaikas buvo seksualiai prievartaujamas? A.Kurienė pabrėžė, kad specialistai, dirbantys su vaikais, turi žinoti, kad įstatymas juos įpareigoja pranešti apie smurto atvejus: „Nesvarbu, kas tai bebūtų – ar auklė, ar treneris, ar auklėtoja, jie turi pasidalyti įtarimu ir būtinai pranešti vaikų teisių apsaugos specialistams, informuoti įstaigos administraciją – darželio vedėją, mokyklos direktorių – ir kartu pranešti Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei neaišku, ką daryti, kartais įtarimai būna migloti, nėra aiškių faktų, labai svarbu pasitarti su specialistais, dirbančiais vaikų teisių apsaugos srityje, įstaigos psichologu, socialiniu darbuotoju, nevyriausybinėmis organizacijomis, mūsų centro specialistais. Aišku, jei žmogus turi neabejotinų įrodymų, jis gali iš karto kreiptis į Generalinę prokuratūrą.“
Paklausta, kaip atpažinti, kad vaiku buvo pasinaudota, specialistė aiškino, kad pirmiausia suaugusieji turėtų pastebėti, kad vaiko elgesys yra pasikeitęs – „jis gali būti liūdnas, uždaras, niūrus arba agresyvus, nerimastingas. Jei vaiko elgesys pasikeitė, vadinasi, jam kažkas atsitiko. Pasikeitęs vaiko elgesys turi sukelti suaugusiojo susidomėjimą – kas jam atsitiko? Galimo seksualinio išnaudojimo įtarimą sukelia seksualizuotas vaiko elgesys, vaiko žinios apie seksualinius dalykus, kurių jis pagal savo amžių dar neturėtų žinoti. Rimtas patirtos prievartos požymis – seksualizuotas mažo vaiko elgesys“.
Pirmiausia suaugusieji turėtų pastebėti, kad vaiko elgesys yra pasikeitęs.
Labiausiai vaikai nukenčia nuo artimiausių žmonių
A.Kurienės žodžiais, dažniausia apie seksualinį išnaudojimą vaikas praneša netiesiogiai – jis prasitaria netyčia, ką nors lepteli: „Bet vaikas gali užsičiaupti, jei pajus, kad artimieji renka įrodymus. Jam būna neaišku, kodėl jis turi vaikščioti, pavyzdžiui, pas psichologą. Savarankiški tyrimai, kurie atliekami namie, yra blogas dalykas. Kai kyla bent menkiausias įtarimas, kad vaikas galėjo patirti seksualinę prievartą, siūlyčiau kreiptis tik į specialistus ir nesiimti seklio iniciatyvos. Tiesiog turėkime daugiau drąsos kreiptis į specialistą.
Tada būna ramesnė sąžinė ir patiri daugiau džiaugsmo, jei įsitikini, kad šįkart apsirikai. Vaikas, išnaudojamas seksualiai, gali nesuprasti, kas su juo darosi, juolab kad tai dažniausia vyksta jam artimoje aplinkoje. Tai gali būti tėvas, patėvis, dėdė ar artimųjų draugas. 85 procentai vaikų, kuriais buvo seksualiai pasinaudota, nukenčia nuo savo artimiausių, gerai jam pažįstamų žmonių.“ A.Kurienė pabrėžė, kad seksualinių tvirkintojų pasitaiko įvairių sluoksnių šeimose: „Jų esama ne tik šeimose, kurios girtauja ar turi kitokių priklausomybių, bet ir išoriškai tvarkingose, „teisingose“, vizualiai „gerose“ šeimose.“
Svarbiausia – kokybiškos vaiko apklausos
Editos Žiobienės, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės, žodžiais, pats baisiausias dalykas, koks gali atsitikti vaikui – seksualinė prievarta: „Kai tėvams kyla abejonių, kad galbūt jų vaikas buvo išnaudojamas seksualiai, pirmiausia jie turi nedelsdami kreiptis į teisėsaugos institucijas. Labai svarbu kokybiška vaiko apklausa. Reikia pripažinti, kad iki 2010-ųjų valstybė mažai kreipė dėmesio į apklausos poveikį vaikui. Vaiką apklausdavo policijos arba prokuratūros pareigūnas, dalyvaujant vaiko teisių skyriaus specialistui. Ilgesnį laiką, iki 2010-ųjų, apklausas padėjo atlikti nevyriausybinės organizacijos. Jos rašydavo projektus ir iš Švedijos, Šveicarijos fondų gaudavo paramą. 2011-aisiais įvyko lūžis, ir, atrodo, pavyko įtikinti visus, kad psichologų etatai būtini. Jau nuo ateinančių metų sausio 1–osios kiekviename Lietuvos apygardos teisme yra numatyti psichologų etatai.“
E.Žiobienė pabrėžė, kad vaikas turi būti apklausiamas taip, kad patirtų kuo mažesnę traumą, o po apklausos jam būtina suteikti kitokią profesionalią pagalbą: „Suaugusieji turi elgtis taip, kad vaikas patirtų kuo mažiau neigiamų išgyvenimų ir nebūtų tampomas po baudžiamąsias bylas. Kiekviena situacija yra individuali. Bet tikrai neturėtų būti taip, ką neseniai girdėjau iš vieno tėvelio, kurio vaikas patyrė smurtą. Jis pasakė –„na, palaukiau mėnesį, ką tas vaikas man sakys po gero mėnesio...“ Prievartos ir smurto atvejais laikas – pats didžiausias priešas. Nemalonu, kad tokios bylos trunka per ilgai, iki dvejų metų ir ilgiau, bet taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.“
Prievartos ir smurto atvejais laikas – pats didžiausias priešas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė papasakojo, kad Skandinavijos šalyse į kovą su smurtu įtraukiami ir gydytojai odontologai: „Mūsų įstaiga, bendradarbiaudama su kolegomis iš Švedijos ir Norvegijos, išnagrinėjo jų mokymo programą ir bandys vaikų smurto klausimais diskutuoti su Odontologų rūmais bei Pediatrų draugija. Norvegijoje kiekvienas vaikas kartą per metus turi apsilankyti pas odontologą. Jeigu tėvai neatveda vaiko patikrinimui, odontologas praneša Vaiko teisių tarnybai, kuri iš karto bendrauja su tėvais. Tuo tarpu Lietuvos medikai yra tartum nuošalyje. Gydymo įstaigų ir vaiko teisių skyriaus ryšių beveik nėra. Todėl norėtume paraginti gydytojus – jei matote, kad vaikas yra sužalotas, iš karto reaguokite. Jei jums neaišku, pasikvieskite savo kolegą, kuris padėtų apžiūrėti vaiką. (Pavyzdžiui, odontologas galėtų truputį pagudrauti ir pasakyti – ant vaiko dantuko uždėjau vaistų, ateikite rytoj.) Gydytojai, kurie pastebi, kad vaiko kūnelis nusėtas mėlynėmis, ar nustato dantų infekcijas, dantenų kraujavimus ir pažeidimus, kuriuos galėjo sukelti smurtas prieš vaiką, turėtų iš karto kreiptis į savo gydymo įstaigos vedėją ir teisėsaugos institucijas. Mes per daug tikimės iš institucijų, kurios yra tiesiogiai atsakingos, bet smurto ir prievartos prieš vaikus atvejais visi turėtume būti bendruomeniškesni, rūpestingesni ir atsakingesni.“
Dažniausiai vaikai savo prievartautoją pažįsta
E.Žiobienės žodžiais, seksualinių tvirkintojų pasitaiko visokiausiose šeimose. Dažniausia vaikas savo prievartautoją pažįsta – „tai būna šeimos nariai, labiau tai būdinga ne tėčiui, o patėviui. Bijočiau sakyti, kad tokių atvejų būna tik socialinės rizikos šeimose, tikrai ne. Nemažai tokių vaikų – iš padorių, inteligentiškų šeimų. Kiek vaikų patiria seksualinę prievartą, sunku pasakyti, nes Vidaus reikalų ministerija ir Generalinė prokuratūra pateikia skirtingus duomenis. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga gauna anoniminių skundų iš globos įstaigų. Tokiais atvejais mes visada kreipiamės į prokuratūrą“.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Generalinė prokuratūra ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga yra pasirašiusios trišalį bendradarbiavimo susitarimą, pagal kurį nuspręsta rengti regioninius, rajoninius pasitarimus, susitarta, per kiek laiko informacija apie vaiką, patyrusį seksualinę prievartą, turi pasiekti vaiko teisių apsaugos skyrius ir teisėsaugos institucijas. E.Žiobienės manymu, tik bendradarbiaudamos institucijos gali kokybiškiau ir geriau apginti vaiko teises ir padėti vaikui bei jo šeimai atsitiesti po baisios patirties.
