Jis svarstė, kad toks metodas gali padėti atkurti pažeistą pusiausvyrą Baltijos jūroje, tačiau atkreipė dėmesį, jog būtina atlikti išsamų poveikio vertinimą.
Į jūras patenkančios trąšos, nuotekos ir pramoniniai teršalai teršia jas nitrogenu ir fosforu, kurie skatina augti dumblius ir augalus, sunaudojančius visą vandenyje ištirpusį deguonį. Jį išnaudojus, visa kita nuo deguonies priklausanti vandens gyvybė žūva ir taip jūrose atsiranda „mirusios zonos“. Didžiausia žmogaus sukurta „mirusia zona“ vadinama Baltijos jūra, į kurią per pastaruosius 60 metų pateko itin daug teršalų.
Siekdami atgaivinti mirštančią jūros ekosistemą, Švedijos mokslininkai išmėgina idėją pumpuoti į vandenį deguonį.
N.Zableckis sako, kad reiktų rūpintis ne tik užterštumo pasekmėmis, bet ir priežastimis.
„Sveikintina, kad mokslininkai, šiuo atveju švedai, aplinkosauga labai rūpinasi. Tas gerai, bet šioje vietoje matau pavojų, kad vis dėlto prioritetas turi būti skirtas priežastims šalinti, o ne pasekmėms. Neatleidžia švedų, kaip ir visų Baltijos regiono valstybių, nuo pareigos šalinti priežastis. Šalys yra pasirašiusios Baltijos jūros apsaugos veiksmų planą, Baltijos jūros strategiją, kur numatyta mažinti žemės ūkio taršą – diegti ir skatinti aplinkai draugiškus ūkininkavimo būdus“, – BNS sakė N.Zableckis.
„Galbūt tas deguonies pumpavimas padės atkurti balansą, bet prieš pradedant tokį projektą tie patys švedai turėtų atlikti išsamią poveikio ekosistemoms ir cheminę analizę, nes mes nežinome, kokie šalutiniai poveikiai pripumpavus to deguonies. Žinome, kad yra tokia technologija, bet kol ji nėra visapusiškai ištyrinėta, nesutikčiau leisti pradėti tokių projektų vykdyti“, – pridūrė N.Zableckis.
